Long term care as a problem of private and public responsibility

LTStraipsnyje nagrinėjama ilgalaikės socialinės rūpybos samprata, viešais ir privačiais interesais grindžiamos rūpybos sistemos gairės, rūpybos paslaugų tiekėjų charakteristikos bei veiksniai, turintys įtakos socialinės rūpybos organizavimui. Teigiama, kad šiandien rūpyba yra reikšminga individo, šeimos, socialiai silpnesniųjų grupių ir visos visuomenės lygmeniu. Rūpybos poreikiai auga, todėl neformalūs paslaugų tiekėjai yra nebepajėgūs jų patenkinti. Socialinė rūpyba tampa ne vien šeimos reikalu, bet ir valstybės rūpesčiu. Šis klausimas tampa aktualiu visuomenės diskusijų ir viešosios politikos svarstymų objektu. Tačiau kyla klausimas, ar ir kokiu būdu rūpybos etika, susiformavusi intymių šeimos santykių erdvėje, gali būti adaptuota institucinėje politinėje sistemoje, kaip rūpyba galėtų įgyti viešosios paslaugos pavidalą. Net jei pripažinsime, kad ilgalaikė socialinė rūpyba reikalauja daugiafunkcinės veiklos, viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo, vis tiek lieka klausimai apie paslaugų tiekėjų pasirinkimą, tokių paslaugų pobūdį, jų apimtis, finansavimą ir panašiai. Straipsnyje pabrėžiama, kad ilgalaikė socialinė rūpyba pamažu tampa visuotinai pripažįstama ir sprendžiama problema. Todėl tikimasi, kad ilgainiui rūpybos reikalaujantys asmenys bus aprūpinti tinkamomis paslaugomis, jiems nebereikės jaustis našta šeimai bei visuomenei.

ENThe article examines the concept of long-term social care, the guidelines of the care system, based by public and private interests, the characteristics of providers of care services and the factors, influencing the organization of social care. It is stated that today’s social care is very significant on the level of the individual, family, socially vulnerable groups and the entire society. The needs for care are growing therefore the informal service providers are not able to satisfy them. Social care becomes not only a family matter, but also the problem of the state. The issue becomes a relevant subject of discussions within the society and considerations of the public politics. However the question arises whether the ethics of care, which have formed in the space of close family relations, could be adapted within the institutional political system and how could it be done and how care could acquire the shape of a public service. Even if we acknowledge that the long-term social care requires multi-functional activities and cooperation between the public and private sectors, the issues regarding the choice of service providers, the character of the services, their scope, financing, etc., still remain unresolved. The article stresses that long-term social care becomes the universally recognized and resolved problem, therefore it is expected that eventually the persons, requiring care will be provided with the appropriate services and would not need to feel a burden neither to their families, nor to the society.