The Contacts between the Lithuanian resistance and the West

LTStraipsnyje yra analizuojami Lietuvos rezistencijos vadų ir vadovybių kontaktai su Vakaruose veikusiomis rezistencinėmis organizacijomis 1944–1953 m. Šiuo laikotarpiu tarptautinė politinė situacija buvo nestabili: okupuotos šalys buvo blaškomos tarp laukiamų Taikos konferencijos sprendimų arba karo, tuo tarpu, kai valstybės Vakaruose jau pradėjo atsigauti po Antrojo pasaulinio karo padarinių ir ėmėsi taktikos formuojant naują su įtaka ir savais interesais susijusią politiką. Autorė pažymi, kad ideologinės ir politinės rezistencijos genezės reikia ieškoti vokiečių okupacijos laikotarpiu. Lietuvos rezistentų kontaktai su Vakaruose veikusiomis pasipriešinimo organizacijomis buvo svarbūs dėl kelių priežasčių. 1944 m. vasarą, kai Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė, šalyje beveik nebeliko Lietuvių fronto ar Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atstovų. Dalis jų atsidūrė nacių koncentracijos stovyklose, dalis pasitraukė su frontu, dalis emigravo. Galima sakyti, kad emigracija apėmė ne tik pavienius žmones, bet ir organizacijas. Kartu su jomis „emigravo“ idėjos ir ideologijos. Svarbu pažymėti, kad Vakarų šalių slaptosios tarnybos ieškojo būdų, kaip gauti žinių apie Sovietų Sąjungą. Jų pastangos ypač suaktyvėjo 1945 m., kada iš kelionės į Lietuvą grįžo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio narys Jonas Deksnys. Lietuvos rezistencijos vadovybė norėjo sukelti karinį konfliktą siekdama pergalės partizaniniam karui. Vakaruose įsikūrė lietuvių tautos žiedas, kuris vadovavo pasipriešinimui vokiečių okupacijos laikotarpiu. Ryšių palaikymas su jais – siektinas Lietuvos rezistencijos vadų ir vadovybių tikslas.

ENThe article analyses contacts of leaders and heads of Lithuanian resistance with resistance organisations operating in Western states in 1944–1953. The then international political situation was instable: occupied states were tearing between the expected decisions of the Peace conference and the war, whereas, western states started recovering from outcomes of World War II and launched new tactics in formation of new policies of influence and interests. The author notes that the ideological and political genesis should be sought for in the period of German occupation. Relations of Lithuanian resistance members with residence organisations operating in Western countries were important for several reasons. In summer 1944, when Lithuania was occupied by the Soviet Army, there were practically no representatives of Lithuanian army or Lithuanian movement of freedom fighters left in the country. Some of them were taken to Nazi concentration camps, some of them withdrew, and some of them migrated to other countries. It can be stated that emigration was concerned not only with individual persons, but also with organisations. Together with them ideas and ideologies were leaving the country. It is important to note that Western secret services sought for ways to receive information about the Soviet Union. These efforts became more active in 1945, when a member of the Lithuanian movement for freedom Jonas Deksnys returned from Lithuania. Leaders of Lithuanian resistance wanted to provoke a military conflict thus ensuring victory for the partisans’ war. The core of Lithuanian nation was established in Western countries. Those were the leaders of the nation in its resistance to the German occupation. Lithuanian resistance leaders and heads sought to maintain relations with them.