Bukolinio žanro transformacija Biono kūryboje

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėBukolinio žanro transformacija Biono kūryboje
Kita antraštėTransformation of the Bucolic genre in the poetry of Bion
AutoriaiKairienė, Audronė
LeidinyjeLiteratūra [Lit. (Vilnius. Online). Literature]. 2005, t. 47 (3), p. 53-68
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTBukolika; Himnas; Rauda; Idilės; Senovės graikų literatūra
Santrauka / Anotacija

LTHelenistinėje graikų literatūroje įsivyravus smulkiesiems žanrams, išpopuliarėjo bukolikos – neilgi, ramų piemenų gyvenimą vaizduojantys eilėraščiai. Paprastai išvardijami trys bukolinio žanro atstovai Teokritas, Moschas ir Bionas. Žinių iš Antikos apie poetą Bioną beveik neišliko. Nėra tiksliai žinoma, kada ir kur jis gimė, gyveno, kūrė. Kadangi Biono vardas visada nurodomas po antrojo bukolinės triados poeto Moscho, spėjama, kad Bionas gyveno vėliau nei Moschas. Šį spėjimą patvirtina ir Biono poezijos analizė – joje aiškiai juntama Teokrito ir Moscho įtaka. Biono kūrybinis palikimas nėra gausus. Jį sudaro vienintelis didesnės apimties (98 eilučių) poeto kūrinys Adonio epitafija ir septyniolika nedidelių fragmentų. Visa išlikusi Biono poezija, įskaitant ir vienos eilutės aforizmus, sueiliuota hegzametru ir parašyta dorėniniu atspalviu nuspalvinta poetine kalba. Kadangi tokiu poetiniu dialektu parašytos ir Teokrito idilės bei Moscho kūriniai, galima manyti, kad šis dialektas jau buvo virtęs tradicine bukolinio žanro kalba. Visų bukolinių poetų eilės lengvos, skambios ir žaismingos. Nors jos išoriškai panašios, tačiau turi gana reikšmingų skirtumų. Biono eilėse bukoliniai elementai gana formalūs ir paviršutiniški. Toliau tęsdamas žanro tradiciją, poetas pagrindinius veikėjus vadina piemenimis neišryškinamas jų charakterių, o po išorinėmis piemenų kaukėmis slypi neindividualizuotas, neturintis konkrečių charakterio savybių įsimylėjėlis. Nebelieka ,,piemeniškai“ poezijai būdingo idiliško ramios gražios gamtos fono – vieno iš pagrindinių bukolinių eilėraščių bruožų.

ENThe article deals with the poetry of the Greek bucolic poet Bion (probably the end of the 2nd century B.C.). Nothing is known about poet’s life except that he was born at Phlossa near Smyrna. The lament Epitaphios Bionos composed by his disciple claims that Bion was poisoned, but this story is probably an invention. The longest and the best preserved of Bion’s poems is the lament Epitaphios Adonis. Seventeen fragments of his other pieces are preserved in Stobaeus, most of them are erotic in tone. Bion was the imitator of Theocritus. All three bucolic poets – Theocritus, Moschus and Bion – wrote in a poetic Doric dialect and used the same metre as well as the same common topics. The peculiar characteristics of Bion poetry and the inherited bucolic elements are discussed. Although his poems are included in the general class of bucolic poetry, the remains show little of the bucolic traces. Bion wrote erotic poetry totally unconnected with the countryside. [From the publication]

ISSN0258-0802, 1648-1143
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2135
Atnaujinta2018-12-22 18:23:24
Metrika Peržiūros: 3    Atsisiuntimai: 2