Anti-soviet resistance in 1940 and 1941 and the revolt of June 1941

LTStraipsnyje yra analizuojama 1940 m. vykusi antisovietinė rezistencija Lietuvoje ir 1941 m. birželio sukilimas. 1940 m. Lietuva prarado savo nepriklausomybę. Šalį okupavo, o vėliau ir aneksavo jos stipresnė kaimynė – Sovietų Sąjunga. Tai paskatino pasipriešinimą ir būdų ieškojimą, kaip atgauti nepriklausomybę. Autorius straipsnyje nagrinėja įvairių rezistencinių organizacijų veiklą, 1941 m. sukilimo dalyvių tikslus ir eigą, centrinės ir vietinės valdžios formavimą, jų siekius bei pareigas, veiklą ir likvidavimą. 1941 m. nustojo veikti Lietuvos laikinoji vyriausybė. Lietuvos generalinis komisaras gruodžio mėnesį išleido dekretą, kuriuo buvo likviduojamos visos partijos, nors jau ir taip veikė tik viena provokiška Lietuvos nacionalistų partija. Uždraudus legalias organizacijas, Lietuvoje prasidėjo pogrindinė antinacinė rezistencija. Valentinas Brandišauskas pažymi, kad tiek Lietuvos, tiek užsienio istorikai, rašydami šia tema darbus, kartais būna bejėgiai, susidūrę su įsigalėjusiais stereotipais ir retorika, ir patys rašo herojiškumu dvelkiančią istoriją. Vis dėlto matoma ir pozityvių ženklų bandant analizuoti šio laikotarpio įvykius. Kritiškas ir analitinis žvilgsnis leidžia atlikti komparatyvinius tyrimus ir pažvelgti į tai nevienašališkai, t. y. neužkertant kelio tokių aspektų, kaip keršto karo pradžioje, provokiško judėjimo motyvų bei antisemitinės pakraipos organizacijų veiklos ir kt. klausimų nagrinėjimui.

ENThe article analyses the anti-Soviet resistance in Lithuania in 1940 and the rebellion in June 1941. In 1940 Lithuania lost its independence. The country was occupied and later annexed to the stronger neighbour – the Soviet Union. All this encouraged resistance, and Lithuanian freedom fighters began searching for ways to regain independence. The author of the article analyses activities of various resistance organisations, the aims of rebellions of 1941, the formation of the central and local governance, their aims and duties, activities and further liquidation. In 1941, the Interim Government of Lithuania seized to exist. In December, the Commissioner General of Lithuania adopted a decree liquidating all parties, although there was only one pro-German nationalist party operating in Lithuania. After legal organisations were banned, Lithuania witnessed the emergence of major anti-Nazi resistance. Valentinas Brandišauskas notes that Lithuanian as well as foreign historians, when writing their works on these themes, are sometimes helpless when facing stereotypes and rhetoric and thus are influenced by the spirit of heroic history. Still, positive tendencies in analyses of the then events are observed. Critical and analytical insights allow performing comparative studies and analyse the issue objectively, i.e. paying attention to such aspects as vengeance at the outset of the war, motives of the pro-German movement, activities of anti-Semitic organisations, and other factors.