Lithuania

LTStraipsnyje analizuojamas nedeklaruoto darbo (nelegalaus darbo, neoficialaus užimtumo) fenomenas Lietuvoje. Aptartas nedeklaruoto darbo atsiradimas, jo raidos tendencijos bei jo mažinimui nukreiptos valstybės politikos priemonės. Nedeklaruotas darbas Lietuvoje atsirado ir suklestėjo 1991-1993 m., šalies ūkio perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpyje. Įmonių privatizacija, darbuotojų atleidimai iš darbo, sumažėjusi darbo rinkos ir finansų kontrolė (iš Valstybės pusės), aukštas infliacijos lygis ir gyvenimo lygio mažėjimas sąlygojo tam tikros bedarbių dalies nedeklaruotą įsidarbinimą. Pačioje pradžioje nedeklaruotas darbas vyriausybiniu lygiu nebuvo traktuojamas kaip neigiamas reiškinys, nes toks darbas yra geriau nei bedarbystė ir skurdas. Remiantis įvairiais šaltiniais ir tyrimais, 1995 m. nedeklaruotą darbą dirbo maždaug 300-400 tūkstančių asmenų. Dauguma jų dirbo legalų darbą, tačiau buvo deklaruojama dalis jų gaunamų pajamų. 1996–1997 m. nedeklaruojamo darbo apimtys ėmė mažėti ir, pagal įvairius tyrimus ir šaltinius, 2003 m. nedeklaruotą darbą dirbo 100-170 tūkst. gyventojų, t.y. 7-12 % visų šalies užimtųjų. Iki 2000 m., siekdama sumažinti nedeklaruoto darbo apimtis, Vyriausybė ėmėsi pagrinde administracinių priemonių: organizuodavo kompleksinius patikrinimo reidus, darbuotojų judėjimo kontrolę, o pažeidėjams buvo skiriamos baudos. Nuo 2000 m. pagrindinis dėmesys yra skiriamas nedeklaruojamo darbo prevencijai (visuomeninio sąmoningumo didinimui, mokymams, socialinių partnerių bendradarbiavimo skatinimui), didinant legalaus darbo patrauklumą. Darbuotojų sąmoningumo kilimas, bendras ekonomikos augimas ir konkrečiai darbo užmokesčio augimas turi teigiamą poveikį nedeklaruoto darbo apimčių mažėjimui ir kartu su Vyriausybės politika dėl gyventojų pajamų mokesčio mažinimo turi mažinti nedeklaruojamo darbo patrauklumą.

ENThe article dwells on the Lithuanian phenomenon of undeclared labour (illegal labour, unofficial employment). It focuses on emergence of undeclared labour, tendencies of its development and political measures of the state targeted at its reduction. Undeclared labour emerged and flourished in Lithuania in 1991-1993, in the period of transition of the domestic economy to the market economy. Privatisation of companies, redundancies, reduced control of labour market and finances (on the State’s part), high inflation level and fall-off in living standards conditioned undeclared employment by a certain part of the unemployed. Initially, on the governmental level the undeclared labour was not treated as a negative phenomenon, as such labour is better than unemployment and poverty. By 2000, making attempts to reduce the scale of the undeclared labour, the Government assumed mainly administrative measures: it arranged complex audit raids, control of movement of employees, imposing fines on the trespassers. Since 2000 highest regard is paid to prevention of the undeclared labour (raising of public conscious, training, promotion of cooperation of social partners) through enhancement of the appeal of the legal labour. Improvement of conscious of employees, general growth of economy and in particular increment of wages have a positive impact on diminution of the scale of the undeclared labour and along with the Governmental policy of reduction of personal income tax is to lessen the appeal of the undeclared labour.