Meninis žodis prieš smurtą ir prievartą

LTSovietmečio literatūra iš socialistinio rėžimo normatyvų jungo ėmė vaduotis daug anksčiau, negu jos kūrėjai iš tą jungą uždėjusios politinės ir ideologinės sistemos. Straipsnyje pateikiama kelių Nacionalinės premijos laureato Juozo Apučio novelių interpretacija. Joje bandoma atskleisti, kaip meniniu žodžiu – dažniausiai ezopine kalba – buvo metamas iššūkis tai sistemai būdingai prievartai ir smurtui prieš žmogų. Ezopinė kalba – savotiška „mimikos“ ir „gestų“ sistema susikalbėjimui su išmintingu, nujaučiančiu skaitytoju – nusipelno didesnio nei iki šiol susilaukia naujųjų laikų hermeneutikos dėmesio. Juozo Apučio kūryba šiuo atžvilgiu netelpa į vieną lentyną: yra joje ir stalčiuose ilgai išgulėjusių kūrinių, yra laimingai pro cenzūros gaudykles praslydusių, yra ir tokių, kurie, eksploatuodami universalesnes temas ir situacijas, paprastai nebepatraukdavo ideologinių prievaizdų dėmesio. Šios interpretacijos tikslas yra pagvildenti antraštėje nurodytą itin svarbų ir įdomų aspektą. Imtis tokio uždavinio pirmiausia paskatino tai, kad jaunesnės kartos skaitytojas, tarkim studentiško amžiaus, skaitydamas Apučio prozą jau nebepastebi daugelio dalykų, kurie anais laikais buvo savotiški slaptažodžiai, autoriaus susikalbėjimo su skaitytoju kodai, užuominų, aliuzijų, ezopinės kalbos forma pridengti skaudžiausi menininko išgyvenimai ir refleksijos. Prievarta, smurtas, žmogaus pastangos pasipriešinti ar bent tyliai atsilaikyti priklauso būtent prie tokių išgyvenimų ir refleksijų, Apučio prozoje įgavusių ypač sugestyvių meninių pavidalų.Reikšminiai žodžiai: Sovietmečio literatūra; Socialistinis realizmas; Ezopinė kalba; Soviet literature; Socialist realism; Aesopean language; Juozas Aputis.

ENSoviet literature began to liberate itself from the yoke of the norms of the socialist regime much earlier than its creators did from the political and ideological system that imposed the yoke. The article presents the interpretation of several novellas by Juozas Aputis, a National Prize laureate. An attempt is made to reveal how an artistic word – in most cases aesopic language – challenged compulsion and violence against a man, characteristic to the system. The aesopic language, a particular system of “mime” and “gestures” used for the communication with a wise and insightful reader, deserves greater attention from modern hermeneutics than it has been receiving till now. The works of Juozas Aputis do not fit on one shelf in this respect: it comprises works that spent long years in drawers as well as those that slipped happily through the catchers of censorship and those that, by exploiting universal topics, usually did not attract the attention of the ideological supervisors. The aim of this interpretation is to look into a particularly important and interesting aspect indicated in the title. Such task has been firstly encouraged by the fact that a reader of a younger generation, e.g. of a student’s age, misses out a number of things, when reading Aputis’ prose, which at those times served as passwords, codes of the author’s communication with the reader, clues, allusions and aesopic language covering the most painful experiences and reflections of the author. Compulsion and violence, a man’s effort to resist or at least to withstand silently belong particularly to these experiences and reflections that obtained especially suggestive artistic forms in Aputis’ prose.