Žmogaus atvaizdo ir identiteto santykis šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje

LTBaigiantis XX amžiui, Lietuvos fotografijos mene išryškėjo svarbūs pokyčiai: dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė ankstesnių Lietuvos fotografijos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai, atsiriboję nuo ekspresyvios vaizdinės formos ir humanistinio turinio, dominavusių lietuviškoje fotografijoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio, ėmė kurti neišraiškingos formos, refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką skatinančią fotografiją. Tokia fotografija, peržengus sąlyginai siauras meninės fotografijos ribas, tapo Lietuvos ir tarptautinės šiuolaikinio meno scenos dalimi. Tuo pačiu metu Lietuvos fotografijoje tapo svarbi asmens tapatybės tema. Jaunosios kartos lietuvių fotografai ir menininkai savo darbais provokavo kritišką žvilgsnį tiek į asmens identiteto stereotipus, tiek į pačios fotografijos vaidmenį jų formavime. Šiuolaikinės fotografijos kūrėjai žmogaus identitetą ėmė traktuoti ne kaip nuotraukose užfiksuotą duotybę, bet kaip problemišką reiškinį. Disertacijoje analizuojamos nuo XX a. devinto dešimtmečio antros pusės iki šių dienų sukurtos lietuvių autorių fotografijos. Vadovaujantis nauju teoriniu požiūriu, pagrįstu šiuolaikinės fotografijos sampratos ir performatyvumo teorijos sinteze, siekiama apibūdinti skirtingas lietuvių autorių kūrybinės taktikas ir tuo pačiu atskleisti skirtingus žmogaus atvaizdo ir identiteto santykio fotografijoje variantus. Disertacijoje taip pat apibrėžiama Lietuvos šiuolaikinės fotografijos vieta tarptautiniame kontekste, lyginant lietuvių autorių darbus su globaliom fotografijos tendencijom naudojamų kūrybinių metodų ir tematikos požiūriu.

ENAt the end of the 20th century, significant changes occurred in Lithuanian photography: a certain part of photography relinquished earlier traditions of Lithuanian photography and did not conform to the conventional criteria of artistry of photography altogether. Photographers and other artists abandoned expressive visual form and humanist content, which had dominated Lithuanian photography since 1960s, and came up with featureless photography suggesting a reflective approach towards a person and his or her environment. Such photography transcended relatively narrow boundaries of artistic photography and became a part of the Lithuanian and international contemporary art scene. At the same time the theme of personal identity gained importance in Lithuanian photography. The works of Lithuanian photographers and artists of the young generation encouraged critical look at the stereotypes of personal identity as well as the role of photography itself in the shaping of such stereotypes. Authors of contemporary photography began to treat personal identity not as a natural feature recorded in pictures, but as a problematic phenomenon. The dissertation analyses the works of Lithuanian authors, created from the second half of the 1980s to this day. The goal of the thesis is to define different creative tactics used by Lithuanian authors as well as to reveal different versions of the relationship between the image and the identity of a person in photography. This goal is achieved by applying a new theoretical approach, based on the synthesis of the contemporary photography concept and performativity theory. The thesis also outlines the place of contemporary Lithuanian photography in international context. This is accomplished by comparing the works of Lithuanian authors with global trends of the art of photography in the aspects of creative methods and themes of works.