Apie "stiklo lubų" ir kultūrinio nutildymo įveiką. Moteris režisierė XX amžiaus teatre

LTLietuvoje susiklosčiusios tradicijos lėmė, kad moterų indėlis į „aukštąjį“ meną buvo ir, ko gero, tebėra vertinamas pagal kitokią kūrybinių galimybių ir pasiekimų skalę negu taikoma vyrams. Į moterų kūrybą vis dar žiūrima iš „vartų sargo“ pozicijos, abejojant jų kūrybinės raiškos visavertiškumu. Teatro režisūra laikoma viena iš tų meninės veiklos formų, kur moterys negali prilygti vyrų kompetencijai ar talento jėgai. Lietuvoje pirmoji moteris, kuri ryžosi imtis režisūros – Kazimiera Kymantaitė (1909-1999), spalvinga, išskirtinė lietuvių teatro asmenybė. Savo teatro modelį režisierė kūrė iš nacionalinio repertuaro (nors pokario metais atidavė privalomą duoklę – statė ideologizuotas rusų autorių pjeses), spektakliuose bandė kalbėti apie lyčių lygybę taip, kaip tuo metu buvo įmanoma ne tik teatre, bet ir visuomenėje, kaustomoje stereotipų. Antroji lietuvių moteris režisierė – Aurelija Ragauskaitė – debiutavo 1962 m. Kadangi septintasis dešimtmetis formavo moters kaip lyderės įvaizdį, režisierė tapo pirmąja moterimi teatro vadove. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje Lietuvos teatre debiutavo net keturios jaunos režisierės: Natalija Ogaj, Regina Steponavičiūtė, Irena Bučienė ir Dalia Tamulevičiūtė. Pastarosios dvi kūrėjos vyrų režisierių meninės galios ir talento akivaizdoje (tuo metu teatro raidos tendencijas diktavo ypač stiprūs režisieriai vyrai, išgarsinę mūsų teatrą už Lietuvos ribų, – Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas) sugebėjo sukurti naują ir matomą moters režisierės diskursą, įveikė kultūrinio nutildimo barikadas.

ENWoman directors in the theatre of the twentieth century. One of the leaders of feminist critique, Helene Cixous, claimed in a text written in 1975 that women were brutally pushed out of the artistic sphere as well as from their bodies and urged them to "reopen in a text, to come back to the world and history". Despite feminist discontent, it is obvious that women artists expressed themselves in art and literature as exceptional personalities and their influence can not be debated. The same goes for Lithuania in the last century. However, it is true that their impact was and continues to be judged according to a different scale than the one applied to male artists.