Klaipėdos krašto užėmimas: dokumentai prieš mitus

LTPastaraisiais dešimtmečiais paskelbti nauji tyrimai atskleidžia, koks buvo Lietuvos vyriausybės vaidmuo užimant Klaipėdos kraštą. Tačiau diskusijos dėl Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, šaulių ir savanorių vaidmens, rengiant sukilimą, tebesitęsia. Ar Šaulių sąjungos vadovai buvo informuoti apie ministro pirmininko Ernesto Galvanausko planus, ar jie veikė savarankiškai vizito pas vokiečių generolą fon Secktą metu? Į šiuos klausimus kol kas neatsakyta. Apie Klaipėdos sukilimo organizavimą geriausiai liudija vis dėlto ne atsiminimai, o archyviniai dokumentai. Juos pasitelkdami dar kartą aptarkime Klaipėdos sukilimo problemą. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl Klaipėdos krašto susikirto ne tiek lietuvių ir vokiečių, kiek lietuvių ir lenkų interesai. Lietuva, užsitikrinusi Vokietijos, iš dalies ir Sovietų Rusijos diplomatinę paramą, realizavo avantiūristinį žygį, nukreiptą prieš pasaulinės poversalinės tvarkos kūrėjus. Desantas iš laivų "Algerien", "Senegalais" ir "Voltaire", atplaukusių į Klaipėdą, būtų nušlavęs lietuvių sukilėlius. Tačiau žygis buvo pergalingas! Praėjus beveik dvidešimčiai metų, Klaipėdos kraštą prarijo nacistinė Vokietija, tačiau, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, būtent 1923 metų sėkmingo žygio sukurta padėtis lėmė, kad valstybėms nugalėtojoms nekilo abejonių, kam turėtų priklausyti Klaipėdos kraštas.

ENThe patriotic struggle "to get Klaipeda back" was very strong, many sauliai (national guards) of Lithuania Proper agreed to take part in the perilous march. Thus the idealistic patriotic upheaval "to reopen the window to the wide world" and successful march to Klaipeda entered the historical consciousness of the nation. The reunification of Klaipeda region had a huge impact on the Lithuanian citizen after the loss of the Vilnius region to Poland.