Salomėja Nėris ir Maironis

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėSalomėja Nėris ir Maironis
Kita antraštėSalomėja Nėris and Maironis
AutoriaiŠidlauskas, Marijus
KnygojeSalomėja Nėris: tarp dainos ir regėjimo . 2005, P. 111-120. (Colloquia)
Reikšminiai žodžiai
LTPasaulėjauta; Politika; Eilėdara; Susitikimas; Atgaila; Moteriška egzistencija; Eilėraščio forma; Forma; Poetika; Vyriškumo paradigma; Moteriškumo paradigma
Santrauka / Anotacija

LTSalomėja Nėris ir Maironis yra pamatiniai lietuvių lyrikos klasikai, buvę poezijos etalonu ne vienai kartai, o kai kam išliekantys iki šiol. Jie atstovauja tam pačiam dainiškajam išpažintiniam mūsų lyrikos tipui, grindžiamam suromantinta lietuviškąja gamtojauta ir klasikiniais eilėdaros principais. Maironis šio silabotoninio tipo eilėraštį nužiedė ir įtvirtino, o Nėris išplėtojo ir ištobulino, pasiekdama jo galimybių ribą. Abu sukūrė mokyklą, dariusią esmingą įtaką dvidešimtojo amžiaus lyrikos peizažui. Tai funduojanti mūsų lyrikos tradicija, savo gelminiu struktūriškumu bei recepcijos visuotinumu pranokstanti kitas individualias tradicijas ar kolektyvinius sąjūdžius. Bene esmingiausiai Maironį ir Nėrį sieja vyriškumo-moteriškumo paradigma. Maironis pirmasis suaktualino žemės, kaip moteriškųjų vitalinių galių, simbolį; Nėries lyrikoje žemės įvaizdis yra vienas imliausių ir labiausiai išplėtotų. Žmogus abiems poetams – mylinti būtybė, ens amans, tik Nėris linksta į fatališkąjį eros, o Maironis – į paskališkąją širdies tvarką, ordre du coeur. Abu poetai buvo karšti bibline prasme, ir šis slaptasis jų solidarumas išlygina protokolinį Maironio teisumą ir prisiimtąjį Nėries pasmerktumą. Šitaip dviejų XX amžiaus didžiųjų dialogas tampa žmogiškai ir kūrybiškai lygiavertis [Iš leidinio]

ENSalomėja Nėris and Maironis are classic cornerstones of Lithuanian lyricism, representing a poetic benchmark not for just one generation, but in some respects until this day. They represent the same type of song-like Lithuanian declarative lyricism, grounded in the Lithuanians’ romantic passion for their natural environment and based on classic principles of versification. Maironis renewed and reinvigorated syllabotonic verse, and Nėris propagated and further improved it, taking it to the full extent of its possibilities. Literary schools formed around both these poets’ work, making a fundamental impact on the landscape of 20th century lyricism. These are the foundations of the Lithuanian lyrical tradition, transcending in their deep structuralism and universal receptiveness all individual traditions or collective movements. Maironis and Nėris are essentially linked in a male-female paradigm. Maironis was the first to contemporise the symbol of the land as a vital female force; in Nėris’ poetry the image of the land is one of the most attractive and best developed. For both poets, humans are ens amans, a creature that loves. Whereas Nėris tends toward the fatal eros, Maironis gravitates toward the Pascalian concept of ordre du coeur. Both poets were ardent in the Biblical sense, and this secret solidarity balances Maironis’ perceived righteousness and Nėris’ assumed damnation. Thus the dialogue between the 20th centuries two literary greats acquires a human and literary equilibrium [From the publication]

ISBN9955475897
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2099
Atnaujinta2013-04-28 15:36:22
Metrika Peržiūros: 4