Dievoieškos formos Aisčio poezijoje

• Forms of Search for God in Aistis’ Poetry
• God - searching forms in Aistis' poetry

LTJono Aisčio kūryboje matomas aistringas tikėjimo ilgesys, artėjantis prie maldos, ekstazės, sietinas su krikščioniškųjų vertybių gaivinimu, kurį skatino ketvirtojo dešimtmečio nekatalikiškas kultūrinis sąjūdis ir bendrasis neoromantinio dvasingumo kontekstas. Tokia individualizuota tikėjimo forma artima XX amžiaus religiniam egzistencializmui. Vienas šio religinio egzistencializmo atstovų Migelis de Unamuno kaip tik ir susitelkia į tragišką gyvenimo jausmą, pabrėždamas, kad sielos nemirtingumo, mūsų asmeninės ir individualios sąmonės išlikimo vienokia ar kitokia forma yra, kaip ir Dievo egzistavimo troškimas, religijos šerdis. Unamuno, kalbėjusį apie nevilties išgyvenimą kaip tauriausią ir giliausią, žmoniškiausią ir vaisingiausią sielos būseną, galima laikyti Aisčio, neviltį laikiusio svarbiausia savo eilėraščių varsa, dvasios broliu. Aisčio lyrikoje svarbesnis ne Dievo asmuo kaip metafizinis tikėjimo objektas, o žmogiškasis tikėjimo vyksmas, jo gelmė ir intensyvumas, su savo priartėjimais ir nuosmukiais, pakilimais ir kryčiais. Dievas nebuvo Aisčio kūrybos alfa ir omega, fundamentaliai sergėjęs dvasios rimtį ir laidavęs teisiojo egzistenciją. Ir po šimto metų poetas išlieka skaudus ir pažeidžiamas – kaip ir visas dvidešimtas amžius. Tačiau dūžtančiose šio amžiaus formose Aistis išsaugojo įstabią sakramentalumo jauseną ir įliejo ją į nedūžtančias formas, ginančias mus nuo būsimųjų amžių žvarbos.Reikšminiai žodžiai: Dievoieška; Sakralumo jausena; Estetinė savivoka; Poezija, lietuvių.

ENThe works of Jonas Aistis are full of passionate longing for faith. This longing is prayer-like and ecstatic, being associated with the revival of Christian values which was promoted by the non-catholic cultural movement of the 1930s and the general context of neo-romantic spirituality. Such an individualised form of faith is close to 20th century religious existentialism. One of its representatives Miguel de Unamuno focuses on a tragic feeling of life underlining that our spiritual immortality and survival of our personal and individual consciousness in one or another form, as well as the desire for God’s existence, are the core of religion. Unamuno, who spoke about despair as the most sublime and the deepest, the most human and fruitful spiritual state, could be considered the spiritual brother of Aistis who considered despair the most essential feature of his poems. In Aistis’ lyrics the development of human faith, its depth and intensity with its rises and falls is more important than the person of God as a metaphysical faith object. God was not the alpha and omega of Aistis’ poetry, one who fundamentally safeguarded his spiritual sobriety and ensured the existence of the righteous one. Even one hundred years later the poet remains pained and vulnerable – just like the entire 20th century. However, among the shattered forms of that century, Aistis preserved a miraculous feeling of sacramentalism and moulded it into unbreakable forms to safeguard us from the coldness of future centuries.