Lithuanian dissent in the context of central and Eastern Europe: 1953-1980

LTPaskutiniame Daktaro Živago puslapyje Borisas Pasternakas sako: "Laisvės nuojauta tvyrojo ore visą pokario laikotarpį ir buvo jo vienintelis istorinis turinys". Šie žodžiai tinka ir Lietuvai. Pirmasis pokario dešimtmetis buvo vienas iš sunkiausių tarpsnių Lietuvos istorijoje. Pradžioje dar būta iliuzijų, kad Vakarų sąjungininkai privers tarybinę kariuomenę pasitraukti iš Baltijos valstybių; dalis visuomenės tikėjosi bent jau to, kad kraštas nebus beatodairiškai sovietizuojamas, ir jame, ypač kultūroje, pavyks išsaugoti lašą autonomijos. Pasibaigus partizanų karui, Lietuvoje stigo tikro ir plataus rezistencinio etoso. Neturėjome nei Berlyno, Poznanės ar Vengrijos sukilimų, nei 1956 metų Lenkijos spalio ar 1968 metų Prahos pavasario. Ryškesnis, nors ne tokio masto įvykis buvo tik 1972 metų Kauno demonstracijos po Romo Kalantos mirties. Dėl to Lietuva išvengė sukrėtimų ir aukų, bet antra vertus, tai lėmė priplėkusią krašto atmosferą. Palyginus su Vidurio bei Rytų Europa, taip pat su Estija, Ukraina ir disidentine Rusija, inteligentija šalinosi opozicijos – tokios kaip atviri laiškai, neoficialūs komitetai ar moksliniai kursai, dalyvavimas necenzūruojamoje ar emigracinėje spaudoje. Lietuvoje stigo Vaclavo Havelo, Adamo Michniko, Gyorgy Konrado stiliaus inteligentų, mokančių kritiškai pažvelgti ne tik į komunizmą, bet ir į savo pačių tradiciją. Šiuo požiūriu Lietuva panašesnė į Rumuniją, Slovakiją, net į Serbiją (ir, beje, brolių Kaczyńskių Lenkiją), negu į labiau pažengusias Vidurio ir Rytų Europos šalis.

ENTomas Venclova, a cofounder of the Lithuanian Helsinki Human Rights Watch Committee, draws on personal experience in tills survey of dissent in Soviet Lithuania. There was no Berlin, or Poznańi, or a Hungarian revolt, or Poland's October of 1956, or Prague Spring of 1968. The first overt act of protest was Romas Kalantn's self-immolation in Kaunas in 1972, followed by underground publications, foremost Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (Chronicle of the Lithuanian Catholic Church). The turning point was the trial of Sergei Kovalyov (for overseas distribution of Kronika) and the founding of the Lithuanian Helsinki Watch Committee in Vilnius. Contacts with similar groups in Latvia, Estonia, Russia, the Ukraine, Georgia and Armenia provided the needed international context and foreshadowed the events of 1988-1991.