Jono Juškaičio lyrikos vieta poezijos modernėjime sovietmečiu

LTStraipsnyje teigiama, kad poeto fono Juškaičio pozicija, ginanti klasikines estetines ir bendražmogiškas etines vertybes turėjo įtakos lietuvių poezijos modernėjimui, jos sąmoningumo ir autonomiškumo stiprėjimui. Jo kūryba ardė socrealizmo kanoną meditacine, filosofine, religine problemika, antimaterialistiška pasaulio samprata, krikščionišku angažuotumu, aukštojo modernizmo, akmeizmo, postsimbolinės estetikos principų įtvirtinimu. Sovietmečiu Juškaičio poezija kritikuota dėl "estetinio pertekliaus", tradicinių lyrikos ypatybių (susimastymo, melancholijos, vienatvės, liūdesio), tikroviškų formų transformavimo ir kt. Klasika besiremianti kūryba sovietmečiu atliko avangardo funkciją, nes kūrė alternatyvas, kurios priešinosi vyravusiai kultūros tvarkai.

ENThe article argues that Jonas Juskaitis (b. 1933) had a significant position in the process of Lithuanian poetry modernization. He violated the socialist realism canon by creating meditative, philosophic and religious poetry, anti-materialistic world view, and Christian engagement; by maintaining principles of high modernism, akmeism, and post-symbolic esthetics. The official literary criticism disapproved of Juskaitis' "aesthetic overabundance", traditional lyric features (reverie, solitude, sorrow), and transformation of realistic forms. Though Juskaitis defended the classical aesthetic and ethical values, such an attitude functioned as an avant-garde position in the Soviet period and created alternatives that challenged the dominant cultural order of that time.