Literatūrinės tradicijos ir istorinės tikrovės bruožai Petro Roizijaus epigramose apie medikus

LTPetro Roizijaus (apie 1505–1571) kūrybiniame palikime itin reikšmingą vietą užima mažųjų formų poezija (epigramos). Roizijus svarbus ne vien kaip formos novatorius, LDK lotyniškosios literatūros žanrų įvairovę papildęs keletu naujų atmainų, bet ir kaip savito, originalaus turinio kūrėjas, sumaniai naudojęsis detalėmis kaip priemone tiek apibendrinti, tiek ir išreikšti mintims apie save, kitus žmones, įvairius požiūrius ir savą epochą. Mažiesiems Roizijaus eilėraščiams būdinga ironija, pašaipa ir šmaikštumas. Juose poetas seka dar Antikoje susiformavusia satyrinės epigramos tradicija, savaip brėžusia invektyvinio ir pašiepiamojo tipo literatūrinės kūrybos galimybes bei ribas. Dažni tokių epigramų „personažų“ tipai, keliavę iš kūrinio į kūrinį – blogas oratorius, pavydus kritikas, negabus poetas, šykštus turtuolis, nemokša medikas ir kt. Kai kurie iš šių tipų literatūrą paliko kartu su antikinėmis realijomis, tačiau universalesnieji atgimė Renesanso lotyniškojoje poezijoje. Vienas iš tokių – medikas. Renesanso epigramų autoriai paprastai pabrėžia jo neigiamas savybes: šykštumą, apsimetinėjimą ir beveik visada – neišmanymą. Tai nesunku paaiškinti artima tekstų ir kontekstų sąveika. Vis dėlto čia galima įžvelgti dar vieną dalyką: medikus pašiepiančios epigramos galėjo būti savotiška literatūros ir medicinos buvimo priešinguose gyvenimo poliuose išraiška.Senosios Romos poetų Marcialio ir Auzonijaus in medicum tipo epigramose į akis krinta beveik nekintantis, tačiau ryškus ir spalvingas mediko vaizdavimas. Renesanso poetiniuose tekstuose jo bruožai lieka iš esmės tie patys. Tad Roizijaus epigramose kuriamas mediko paveikslas laikytinas gilios, daugelį amžių besitęsiančios tradicijos dalimi. Nors tradicijai šiuo atveju tenka labai svarbi reikšmė, LDK lotyniškosios literatūros specifika leidžia mums kreipti dėmesį ir į antrąjį, ne mažiau svarbų konteksto elementą – santykį su istorine tikrove, visuomenės požiūriu į aprašomus dalykus. Konkrečiame kūrinyje aprašomas medikas nebūtinai turėjo prototipą realiame gyvenime, tačiau jei jau taip pasitaikydavo, galime beveik neklysdami tvirtinti, kad epigramos turinį, joje pabrėžiamas ypatybes nulemdavo paties autoriaus santykis su vaizduojamu ar minimu asmeniu. Įdomus ir paties Roizijaus kaip teisininko bei literato požiūris į mediciną ir gydytojo darbą dirbančius žmones. Jis atsiskleidžia veikale Sprendimai; autoriaus čia pareikštos mintys papildo ir aiškina tam tikras Roizijaus poetinės kūrybos nuostatas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Decimas Magnas Auzonijus; Epigrama; Literatūra (lotynų); Marcus Valerius Martialis; Markas Valerijus Marcialis; Medicina; Medikai; Medikas; Petras Roizijus; Decimus Magnus Ausonius; Epigram; Lithuanian literature (Latin); Marcus Valerius Martialis; Medic; Medicine; Petrus Royzius; Petrus Royzius (Pedro Ruiz); Physicians.

EN[...] Much of Royzius's short poetry is characterized by irony, mockery and sharp wit. Royzius follows a satirical epigram tradition, which was already formed in Antiquity and which has its own distinctive outlook on possibilities and limits of invective and mockery in literature. Frequent character types, traveling from one epigram to another, are the bad orator, the jealous critic, the talentless poet, the miserly wealthy man, the inept physician etc. Although some of these types disappeared from literature along with the realities of Antiquity, the more universal ones came back to life in the Renaissance Latin poetry. One of such types is the physician. The authors of epigrams often emphasize his negative qualities: misery, hypocrisy and almost always incompetence. […] Hence, the portrayal of the physician in Royzius's epigrams is a part of a deep tradition going back for centuries. Although the tradition in this case is of much importance, another element of the context - the relationship with the historical reality, with the society view on the depicted objects, and with the facts - is also crucial in the Latin literature of the Grand Duchy of Lithuania. The physician depicted in a specific epigram does not necessarily have a prototype in the real life; however, when he does, the content of the epigram is determined by the author's relationship with this person. As a jurist and a man of letters, Royzius's attitude to medicine and physicians is of much interest. His ideas, revealed in the judicial text Decisiones, help to explain some tendencies of his poetry. [From the publication]