Show and tell: counter-canonical discourses and the politics of perception

• Anglų kalba / English
• Lietuvių kalba / Lithuanian

LTNepriklausomybės laikotarpis Lietuvos teatre buvo paženklintas diskusijomis apie teatro vietą besikeičiančioje visuomenėje ir sociopolitinio scenos meno lygmens nykimą. Jo posūkis vizualaus teatrališkumo link paskutiniame XX a. dešimtmetyje turėjo didelę įtaką šiandien vis gilėjančiam atotrūkiui tarp teatro ir socialinio konteksto, tarp scenos ir realybės. Galima pateikti nemažai šiuolaikinio Lietuvos teatro apolitiškumo priežasčių, tačiau viena svarbiausių – pakitusi politiškumo, o kartu ir politinio teatro samprata. Jeigu modernioje epochoje politinio teatro funkcija buvo kritikuoti esamas socialines formacijas ir atskleisti sociopolitines alternatyvas, tai postmodernusis realybės teatrališkumas reikalauja iš teatro kūrėjų gerokai subtilesnės strategijos. Politiškai angažuotas postmodernus teatras skiriasi nuo istorinio avangardo ar modernaus politiškumo, nes nesipriešina kokiai nors ideologijai, nesiūlo jokių socialinių alternatyvų, o tiesiog dekonstruoja reprezentacijos mechanizmus bei juos kontroliuojančius procesus, destabilizuoja ir ardo vaizdinius bei tekstus, kuriais save įtvirtina įvairios galios formos. Šiame straipsnyje nagrinėjamos dvi postmodernaus politinio teatro strategijos, analizuojančios galios, ideologijos mechanizmus, slypinčius po estetiniais kodais: antikanoninės vaizdavimo formos ir suvokimo politika. Atpažinti tokią kritiką nėra lengva, šis naujasis politiškumas yra gerokai ambivalentiškesnis, prieštaringesnis negu modernus, jis tuo pat metu siekia ir nuversti, ir įtvirtinti ideologiją, veikia ir kaip bendrininkas, ir kaip kritikas.

ENThe independence period in Lithuanian theatre was marked by discussions about the place of theatre in the changing society and the vanishing of the socio-political art. Its transformation into visual theatre art in the last decade of the 20th century had a significant impact on the gap between theatre and the social context, the scene and reality, which is still increasing. One could provide a number of reasons for Lithuanian theatre being politically indifferent, however, one of the key reasons is the transformed concept of politics and political theatre. Whereas the function of political theatre of the modern epoch was to criticise existing social formations and reveal socio-political alternatives, the theatrical art of the postmodern reality requires theatre artists to choose subtler strategies. Politically engaged postmodern theatre differs from historical avant-garde or modern politics, since it does not oppose to an ideology and offers no social guarantees. It merely deconstructs representation mechanisms and processes controlling thereof, destabilises and distorts images and texts for the purpose of consolidating various forms of power. The article analyses two strategies of postmodern political theatre focused on power and ideology mechanisms disguised as aesthetical codes: anti-canonical forms of visualisation and the policy of perception. It is not easy to recognise such critics. This new political attitude is more ambivalent and controversial than the modern one. It seeks to overthrow and consolidate an ideology at the same time, and it acts as a partner and a critic at the same time.