Appropriating the ex-Cold War

• Anglų kalba / English
• Lietuvių kalba / Lithuanian

LTGriuvus Berlyno sienai ir iširus Sovietų Sąjungai, keletą Šaltojo karo laikotarpį primenančių kultūros ženklų vėl atgaivina naujoji mada. Plieninis pjautuvas ir kūjis šalia restorano SSSR Jerevane; Berlyno sienos fragmentas, perkeltas į nedidelę aikštę prie Niujorko Modernaus meno muziejaus; barų tinklas „Revoliucija“ Jungtinėje Karalystėje; sovietinės skulptūros parkai Budapešte ir Grūte – tai tik keli pavyzdžiai. Ši, dažnai su vartojimu ir laisvalaikiu susijusi pozicija – iš naujo panaudoti ženklus kitu tikslu – yra priešingybė tam, ką 1871 m. padarė Paryžiaus komunarai, pašalindami iš viešosios erdvės Napoleono erelius ir Vendomo koloną ar airių respublikonai, XX a. nugriovę Anglijos karaliaus Jurgio statulas Dubline ir Korke. Kontrastą šiems pavyzdžiams sudaro ir Žaliojo tilto Vilniuje socialistinio realizmo skulptūros. Remiantis aukščiau įvardytais savinimosi atvejais, straipsnyje klausiama, kaip iš naujo interpretuojami ir ar gali būti interpretuojami pasisavinti senieji ženklai. Ar jie, pavyzdžiui, dekontekstualizuojami taip, kaip paveikslai modernaus meno muziejuje? Ar kavinių dizainas arba Grūto miško laukymė yra estetinis baltų modernistinio meno erdvės sienų atitikmuo? O gal tie ženklai kelia nostalgiją? Bet ženklai nesklando laisvai kaip signifikantai, be sąsajų su akivaizdžiais signifikatais, tad jų tuštuma, kaip bendra ženklų klasė, žymi kapitalo triumfą. Tačiau šis paaiškinimas kelia kitus klausimus apie tai, kaip galima žvelgti į senojo režimo ženklus: jie išsaugomi kaip kultūra ar veikia kaip ištrinta arba iš naujo kontekstualizuota istorija?.

ENAfter the fall of the Berlin Wall and collapse of the Soviet Union, the new fashion is reviving several signs of culture reminding of the Cold War period. A steel hammer and sickle near the SSSR (USSR) restaurant in Yerevan; a fragment of the Berlin Wall moved to a small square next to the Contemporary Art Museum in New York; a chain of bars called Revolution in the United Kingdom; parks of soviet sculptures in Budapest and Grūtas, these are only a few examples. This frequently related with consumption and free time position of reusing the signs for some other purpose is a contrast to what Paris communards did in 1871, by removing Napoleon's eagles and Vendome column from public space, or Irish republicans having demolished the statues of English King George in Dublin and Cork. The social realism sculptures on the Žaliasis bridge in Vilnius also represent a contract to these examples. Based on the above-mentioned cases of appropriation, the article asks how the old appropriated signs are interpreted anew and whether they can actually be interpreted. Whether they are, for example, decontextualized similar to paintings in the contemporary art museum? Whether the design of cafés or Grūtas forest clearing are aesthetic equivalent of the boundaries of the Baltic modern art space? Or maybe those signs cause nostalgia? But signs are not gliding freely as signifiers, without any interrelations with obvious signified, thus their emptiness, as a common class of signs denotes the triumph of capital. But this explanation rises other questions of how the signs of the old regime can be treated: they are preserved as representing culture or they act as deleted or newly contextualised history?.