Paprotys paleisti pasmerktąjį prašant merginai : 1769 m. įvykio Vilniuje analizė
LTTyrinėjant nusikalstamumą LDK kaip socialinį reiškinį būtina atkreipti dėmesį ne tik į procesus, bet ir į pavienius įvykius. Kartais jie sukelia svarbių pokyčių visuomenėje, kita vertus, iš pirmo žvilgsnio unikalus reiškinys, ištyrinėjus jį, kartais pasirodo esąs varbus savaimingo proceso elementas. Straipsnis yra vieno netipinio atvejo tyrimas. Siekiant išsiaiškinti pavienį reiškinį, tyrimo metu svarbu atsakyti į klausimą, kodėl žmogus ryžtasi neįprastiems, išskirtiniams poelgiams, žinodamas, kad jo laukia konfrontacija su visuomenės dauguma. Savaime suprantama, visi svarstymai apie individo socialinę elgseną praeityje yra grynai hipotetiški. M. Daškevičiūtės poelgis greičiausiai buvo jaunatviškas siekis pasiaukoti - išgelbėti pažįstamą žmogų nuo mirties. Vis dėlto negalima atmesti versijos, kad galbūt ji tikėjosi pakelti savo socialinį statusą ištekėdama už bajoro. Išnagrinėjus istoriografiją bei etnografinę medžiagą galima teigti, kad toks paprotys tikrai egzistavo Naujųjų laikų Europoje, nors buvo labai retas ir visuotinai nepaplitęs. Žinomi tik pavieniai unikalūs atvejai. Nesėkmingas bandymas parodė, kad XVIII a. Vilniuje jo nebuvo. Apie tokį paprotį minėtoji M. Daškevičiūtė ir jos motina sužinojo iš miestiečio Javorovskio, o šios žinios, matyt, atėjo iš kitų kraštų. Vertinant šį reiškinį plačiau galima pastebėti tam tikro teisės lankstumo Naujaisiais laikais požymių. Šios epochos žmonės, valstybinės institucijos lengviau pritaikydavo išimtis gyvenime, nors oficialioje teisėje jos nebuvo numatytos. Tai liudijo paprotinės teisės tradicijų stiprumą.Reikšminiai žodžiai: Pilies teismas; Paprotinė teisė; Socialinis elgesys; Nusikalstamumas; Vilnius; Mirties bausmė; Nusikaltimai; Vilnius; Capital punishment; Crimes.
ENThe article analyses a situation of an historical perplexity. In 1769 in Vilnius seventeen-year old girl Magdalena Daškevičiūtė attempted to save nobleman Maciej Boczkowski convicted for murder. She wanted to throw a cloak on the man condemned to death hoping that his life would be spared and they would get married. However, her attempt was a failure, the sentence was carried out and M. Daškevičiūtė herself was taken into the castle prison. The paper explores possibilities which might have lead; to the belief that the condemned person could have been released. A custom to release a condemned man at a request of a girl (and sometimes to release a condemned woman at a request of a young man) comes from the Middle Ages, though it existed in the early modern period both in the Western Europe and the Polish-Lithuanian Commonwealth (mostly in the territories of the present-day Poland and Ukraine). The last data of attempt to release a man convicted to death at a request of a girl come from early nineteenth century. The custom was not applied frequently. There is no data of the custom in question in the Grand Duchy of Lithuania after Lublin Treaty. We have searched for information about similar stories in the Lithuanian folklore, but have not identified any. They are not characteristic of the Byelorussian folklore either. However, there are a few stories about the custom in question in the Polish and Ukrainian folklore (the folklore of Kazaks).We should admit that folklore is a complicated source with low reliability, yet a number of stories could have come from the Western Europe. M. Daškevičiūtė learned about a possibility to release a condemned man from her mother who was told of such custom by Javorovskis, another resident of Vilnius. Apparently he had learned of such custom from the persons travelling around the Polish-Lithuanian Commonwealth, because there were a few such cases in the middle of the eighteenth century. We may claim that the main motive for the release of the condemned man was a youthful wish to save an acquaintance, though M. Daškevičiūtė, by marrying a nobleman, could have hoped to enhance her social status. This incident, which did not result in a release of the convicted man, was not typical because the majority of the existing records of such custom mention decisions in favour °f the condemned person. The article also discusses an attempt of M. Daškevičiūtė and other women of her circle to take and aPParently to use for charms the convicted man's blood. These are relicts of ancient beliefs, perhaps reaching the times of paganism. [From the publication]
