Yatvingians in the genesis of Lithuanian anti-Teutonic orientation

LTRemiantis išlikusiais skurdžiais Sūduvos (jotvingių) praeities šaltiniais, nesunku išskirti kelis reikšmingiausius jotvingių ir lietuvių santykių epizodus, kurie atskleidžia gerokai painesnę, nei galima tikėtis, jotvingių ir lietuvių politinio bendravimo paradigmą. Konkrečių duomenų apie lietuvių ir jotvingių bendradarbiavimą iki 1243 m. nėra. Iki XIII a. penktojo dešimtmečio pradžios Mindaugas laikėsi taikos su Voluinės ir Haličo kunigaikščiu Danilu irjam nerūpėjo jotvingiai. Mindaugui pradėjus konsoliduoti savo valdžią Lietuvoje lietuvių „nedėmesingumas“ jotvingiams baigėsi. XIII a. penktojo dešimtmečio pradžioje Mindaugas iš nominalaus darėsi realiu dalies Sūduvos (jotvingių) – nėra abejonių, kad šiaurės rytų, – valdovu. Tačiau tarp Mindaugo ir jotvingių 1246 m. kilusi nesantaika truko beveik visą Mindaugo valdymo laikotarpį ir tai lėmė milžiniškas Lietuvos karaliaus daromas nuolaidas Vokiečių ordinui Sūduvoje. Didesnę patirtį turinčių politinių veikėjų – Vokiečių ordino, pirmojo rusų karaliaus Danilo ir Mazovijos kunigaikščio Siemovito – darnios veiklos rezultatas buvo jotvingių žemių dalybos 1254 m. Racionže. Net karalius Mindaugas jiems padėjo kariauti pietų Jotuvoje, netiesiogiai prisijungdamas prie Racionžo susitarimų. Kai Treniota karo su krikščionimis reikalus 1261 m. perėmė į savo rankas, aktyvėjo jotvingių (ir prūsų) kova su kryžiuočiais, iškilo ryškus jų karo vadas Skomantas, vėliau pasižymėjęs prolietuviška laikysena. Tai rimti ženklai, kad Lietuva pradeda padėti jotvingiams. Vis dėlto rimtesnės lietuvių pagalbos jotvingiai ir prūsai dažniau nesulaukdavo.Akivaizdu, kad lietuviai ir jotvingiai iki Treniotos žūties 1264 m. bendradarbiavo, bet istoriografijoje paplitęs teiginys apie jotvingių (su įprasta išlyga „dalies jotvingių“) prisijungimą prie Mindaugo monarchijos nėra pagrįstas rimtais argumentais. Traideniui valdant Lietuvą 1268–1282 m. pradžioje galutinai paaiškėja, kad santykių su jotvingiais pobūdį diktuoja subjektyvi lietuvių valdovo pozicija. Iki 1277 m. lietuvių valdovo domėjimosi jotvingių reikalais nepastebime. Traidenis užsienio politiką tvarkė kaip Lietuvos monarchas, o ne kilmingas didesnio genčių junginio vadas, negalintis dorai išvardyti savo politinių tikslų. Jo santykių su jotvingiais forma atitiko susidariusias politines realijas ir pirmtakų, pirmiausia Mindaugo, padiktuotas tradicijas – visa tai varžė lietuvių monarcho paramą jotvingių kovai, nors Vokiečių ordino karo mašina nepaliaujamai artėjo prie Lietuvos sienų. Traidenis nebuvo visiškai neveiklus Vokiečių ordino atžvilgiu, bet toje savo valstybės pašonėje jis turėjo stipresnių už jotvingius politinių partnerių. Draugystė su Haličo kunigaikščiu Levu Danilevičiumi jam padėjo išsaugoti taiką su totorių karvedžiu Nogajumi ir užmegzti dinastinius ryšius su Mazovijos kunigaikščių šeima – už jaunesniojo iš dviejų brolių, Boleslovo II, ištekino dukrą. Haličo–Voluinės, Mazovijos ir Ordino bendradarbiavimas pagal Racionžo sutarties (1254 m.) schemą Lietuvos valdovui vienu metu buvo labai neparankus. Turint omeny tai, kad Lietuvos valdovas nepalaikė jokių politinių kontaktų su Ordinu, bet jo kaimynystėje įgijo draugų, galima konstatuoti, kad Traideniui pavyko maksimaliai apriboti Vokiečių ordino vyresnybės galimybes susiderėti su rusų ir kai kurių lenkų žemių kunigaikščiais, tik jau ne jotvingių, o Lietuvos valstybės sąskaita.

ENScarce sources of the past of Sudovia (Sūduva, Yatvingian lands) clearly reveal several episodes illustrating relations between the inhabitants of the area and the Lithuanians. They witness a much more complex paradigm of political communication between these groups than might be expected. When Mindaugas started to strengthen his rule in Lithuania, Lithuanian 'indifference' to the Yatvingians disappeared. At the beginning of the 1240s Mindaugas was becoming a genuine, rather than a nominal ruler of part of Sudovia, at least of its northeast. However, the strife, which began in 1246 between Mindaugas and the Yatvingians and lasted nearly the entire period of his rule, conditioned enormous concessions made by the king of Lithuania to the Teutonic Order in Sudovia. When the war against the Christians was taken over by Treniota in 1261, the struggle of the Yatvingians (and the Prussians) against the Crusaders became more intensive. These were good signs indicating the beginning Lithuania's support for the Yatvingians. The character of Treniota's relations with the Yatvingians conformed to the political situation and traditions established by his predecessors, first and foremost, by Mindaugas. All that weakened the support of the Lithuanian monarch to Yatvingian anti-Teutonic resistance, despite the relentless advance of the Order's military machine towards Lithuania's borders. The Lithuanian ruler did not maintain any political contacts with the Order, but being in its neighbourhood he acquired friends.