Lithuania's Cultural Policy: 1927-1940

LTStraipsnyje nagrinėjama A. Smetonos autoritarinio režimo kultūros politika 1927–1940 metais. Politika laikant ne tik teorinį–ideologinį politikos konstravimą, bet ir praktinę politikos formą (reguliuojančią ir kontroliuojančią veiklą, apimančią konkretų vadovavimą, valdžios įstaigų funkcionavimą, metodų ir priemonių paiešką), ieškoma atsakymų į tokius klausimus: ar siekta išplėsti valdžios įtaką kūrėjų pasauliui ir suteikti kultūrai politinio režimo pageidaujamą (jį remianti) kryptingumą, koks politinio režimo indėlis determinuojant tautiškumo paieškas lietuvių kultūroje, ar būta kūrybinės laisvės autoritarinėje valstybėje. Teigiama, kad autoritarinis režimas siekė kontroliuoti visą valstybės gyvenimą, nedarydamas išimties kultūrai, tačiau konkrečių direktyvų pavidalu išreikšta kultūros politika neatsirado. Autoritarinis režimas neprievartavo menininkų nustatydamas visiems privalomas kūrybinio gyvenimo normas, tačiau cenzūros egzistavimas ir kūrėjus neapleidžiami vidinė cenzūra liudijo autoritarinį politinio režimo pobūdį. Kita vertus, tai, jog autoritarinio režimo kultūros politika neįgavo aiškaus direktyvinio pobūdžio, pasireiškiančio siekiu bet kokia kaina pajungti kultūrą politinio režimo propagandiniams tikslams ir visiems menininkams nustatyti privalomas kūrybinio gyvenimo normas, liudija nuosaikų paties autoritarinio režimo pobūdį.

ENThis article deals with the cultural policy of the authoritarian regime of Antanas Smetona between 1927 and 1940. Treating policy not only as a theoretical and ideological construction but also illustrating its practical implementation (regulation and control, including concrete management, the search for methods and means, the functioning of government institutions), the author investigates the government's attempts to influence the creative sphere and to reinforce trends acceptable to the authoritarian regime; the government's contribution to searches for national distinctiveness in Lithuanian culture and freedom of creation in an authoritarian state. It is maintained that the authoritarian regime endeavoured to control the entire life of the state, including culture. However, cultural policy as defined by specific directives was not developed. The authoritarian regime did not force artists to adhere to compulsory norms of creative activity, but internal censorship haunting artists testified to the authoritarian nature of the political regime. On the other hand, the moderate character of the authoritarian regime itself was attested by the absence of obvious imperative guidelines which could subordinate culture at any cost to the propaganda needs of the regime and fix the norms of creation compulsory for all artists.