Deportations from Poland and the Baltic states to the USSR in 1939-1941: common features and specific traits

LTStraipsnio tikslas – palyginti Stalino režimo represinės politikos raidą SSRS 1939 m. rugsėjo mėn. bei 1940 m. Birželio–rugpjūčio mėn. aneksuotose teritorijose.. Deportacijų iš Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos planavime bei įgyvendinime pastebima daug bendrumų. Visos deportacijos buvo parengtos bei atliktos pagal Visasąjunginės Komunistų (bolševikų) partijos CK politbiuro kruopščiai apgalvotus nurodymus. Trėmimai buvo šių teritorijų sovietizacijos politikos dalis, viena iš priemonių sunaikinti politinius, juridinius, ekonominius, tautinius, kultūrinius bei moralinius visuomenės pagrindus. Taip tose teritorijose ketinta įvesti sovietinę tvarką. Atskirose buvusiose nepriklausomose valstybėse trėmimų organizavimo bei įgyvendinimo būdai buvo visiškai vienodi. Visos deportacijos buvo nusikaltimas žmogiškumui. Šiame procese būta ir tam tikrų skirtumų. SSRS jėgoms užėmus Baltijos valstybes, neįvyko planuotas karinių struktūrų užgrobimas. Kitaip nei Lenkijoje, Baltijos valstybėse nebuvo taip masiškai naikinami karininkai, policininkai bei kaliniai. Deportacijos raida nebuvo tokia intensyvi, kaip Lenkijos rytinėse teritorijose – galbūt dėl to, kad Baltijos valstybių piliečiai, kitaip nei lenkai, sovietizaciją priėmė labiau kaip tautos pažeminimą. Bent pradžioje tai vertė SSRS stalinistinį elitą rodyti tam tikrą pagarbą vietiniams papročiams, lėčiau bei atsargiau nacionalizuoti pramonę ir bankus, neįvesti kolektyvizacijos bei masiškai netremti gyventojų į rytus iki pat SSRS karo su Hitlerio Vokietija pradžios.

ENThe aim of this article is to compare repression policies of the Stalinist regime on the territories annexed by the Soviet Union in September 1939 and June–August 1940. The planning and implementation of deportations from the west of Ukraine and Byelorussia, Lithuania, Latvia and Estonia had much in common. All the deportations were prepared and carried out on the basis of decisions carefully worked out by the Politburo of the Central Committee of the All-Union Communist (Bolshevik) Party and was an important element of the sovietization policy on these territories. Deportation was a part of measures designed to destroy political, judicial, social, economic, national, cultural and moral fundamentals and to impose the Soviet order in the annexed territories. Methods of their organization and implementation were absolutely identical. All these deportations were crimes against humanity. At the same time there were certain differences. The planned capture of armies did not take place at the time of the Soviet invasion of the Baltic states. There were no such mass shootings of officers, policemen and jail inmates as in case of Poland. The scale of deportation was not as large as on territories of eastern Poland. This could be explained by the fact that the peoples of the Baltic states considered Sovietization as national humiliation to much larger extent than the peoples who had suffered under Polish or Romanian yoke. It forced the Stalinist ruling elite of the USSR at first to demonstrate a certain respect towards local customs, carry out nationalization of industry and banking slowly and more cautiously, to refrain from collectivization and not carry out mass deportation until the very eve of war between the Soviet Union and Hitler's Germany.