LTStraipsnyje aptariama Vinco Kudirkos literatūrinės kūrybos dalis – poezija. Autoriaus teigimu, Kudirkos literatūrinis talentas visapusiškiausiai atsiskleidė ne poezijoje, o prozoje ir publicistikoje. Vis dėlto poezija jam buvo žymiai daugiau nei laisvalaikio užsiėmimas. Būtent poezijoje ir per poeziją akivaizdžiausiai išryškėja kudirkiškųjų idealų mastas ir vertė, o sykiu ir kaina. Kudirkos poezija yra visuomeniška, retoriška ir didaktika, tačiau jos retorika tauri, o didaktika aistringa, asmeniškai patikrinta ir neatšaukiama. Ši poezija turi patrauklų žmogiškumo branduolį, kuriame slypi ne tik Lietuvos ir lietuvio atgimimo istorija, bet apskritai žmogaus ir tėvynės, žmogaus ir pasaulio dramos šerdis. Kudirkos poezijoje už abstrakčių tiesų, embleminių įvaizdžių pulsuoja gyvas egzistencinis nervas, didžioji gyvenimo praeinamybės tragika ir iš šios tragikos gimstantis pasiryžimas gyventi veikliai, pasiaukojamai. Pamėgtasis retorinės triados principas leidžia paryškinti tas idėjas, apie kurias telkiasi kūrybos problematika ir patosas. Tai darbas, drąsa, laisvė. Šios idėjos esmingai atliepia pažangiąją laiko dvasią ir turi savo inertiškąsias antitezes, į kurias krypsta aistringoji Kudirkos kritika – tinginystę, bailumą, vergystę. Epochoje, kurioje masinė kultūra baigia išplauti išlavinto skonio kriterijus, aktualios atrodo Vinco Kudirkos bendrosios estetinės kultūros pamokos. Švietėjiškai demokratišką Kudirkos laikyseną paspalvino ir individualizavo saloninio bendravimo išmanymas, dvasinio aristokratizmo bruožai.Reikšminiai žodžiai: "Laisvos valandos''; Poezijos visuomeniškumas; Vincas Kudirka; "Laisvos valandos"; Poetry and society.
ENThe article discusses the poetry part of the literary works of Vincas Kudirka. According to the author, Kudirka’s literary talent has best revealed itself not in poetry, but in his prose and publicist works. Nevertheless poetry was significantly more than just pastime to Kudirka. It was his poetry that most obviously emphasized the scope of values, as well as the price of Kudirka’s ideals. Kudirka’s poetry is social, rhetorical and didactic, however, this rhetoric is pure and didactics are passionate, personally tried and irrevocable. This poetry has an attractive humane core, revealing both the history of rebirth of Lithuania and a Lithuanian and the core of the drama of a man and his motherland, a man and his world. Beyond the abstract truth, emblematic imagery, there is a live existential nerve, the great tragedy of transition of life and the determination to live an active and devoted life. The principle of the rhetoric triad provides the possibility to highlight the ideas, basing the problems and pathos of creation. Those are work, courage and freedom. The ideas in essence reflect the progressive spirit of the times and also contain their inertial antitheses, which attain the passionate Kudirka’s criticism – laziness, cowardice and slavery. In the epoch, where mass culture succeeds at removal of criteria of the educated taste, the general lessons of aaesthetic culture of Vincas Kudirka seem really relevant. The educative and democratic attitude of Kudirka is also colored and individualized by his knowledge of parlour conversation and the traits of spiritual class.