The Old believers and society in the Grand Duchy of Lithuania in the eighteenth century: religious tolerance and its causes

LTSentikių fedosėjininkų bendrijos LDK XVIII a. susiformavimas buvo masinės rusų sentikių emigracijos iš Rusijos rezultatas. Pagrindiniai emigracijos motyvai buvo: sentikių religinis persekiojimas bei diskriminacija; valstiečių bei posados žmonių socialiniai suvaržymai; žinios ir gandai apie bajorų, Katalikų bažnyčios bei karališkų dvarų LDK palankumą persikėlėliams; pagaliau, intensyvus eschatologinis jausmas, skatinęs sentikius vengti visuomenės ir valstybės, kuriuose, jų manymu, įsigalėjo dvasinis antikristas. Šiame straipsnyje nagrinėjama religinės tolerancijos sentikių atžvilgiu LDK visuomenėje problema. Sentikių padėtis Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, priešingai negu Rusijoje, buvo gana anksti legalizuota – tikėtina, kad tai įvyko XVII a. pabaigoje. Tikybos laisve sentikiai šalyje naudojosi visą XVIII a. Svarbiausieji šio pakantumo veiksniai: 1) sąlyginis sentikių, nepriklausiusių „valstybei ir bažnyčiai pavojingiems sektantams“, religinis priimtinumas; 2) po dviejų demografinių krizių bei užsitęsusio ekonominio nuosmukio, prasidėjusio XVII a. viduryje ir užtrukusio iki XVIII a. vidurio, vietiniai bajorai buvo ypač suinteresuoti naujų atvykėlių iš užsienio antplūdžiu; 3) lietuviškoje to meto visuomenėje sentikiai buvo traktuojami kaip tam tikrą politinį pasitikėjimą keliantys Rusijos religiniai disidentai, verti moralinės užuojautos; 4) sentikių socialinis ir teritorinis atskirumas šalyje; 5) XVIII a. antroje pusėje pakantumą LDK visuomenėje galėjo skatinti ir plintančios iš Vakarų Europos Švietimo idėjos: racionalizmas ir antiklerikalizmas.Socialiniu–teisiniu požiūriu sentikius Respublikoje galima traktuoti kaip atskirą luomą (grupę). 1772 m. Respublikoje galėjo gyventi 100–180 tūkstančių sentikių. 1791 m. Respublikos teritorijoje po pirmojo padalijimo gyveno 100–180 tūkstančių sentikių arba 1,1–2% visų šalies gyventojų, kurių skaičius tuo metu siekė 8,79 mln.

ENThe appearance of an organized Fedoseevian community in the Grand Duchy of Lithuania in the eighteenth century was a result of the massive migration of the Old Believers (Old Ritualists), closely related to the resettlement and disturbances of the peasants and out-of-town settlers (posadskie liudi) in Russia. It was the first wave of an extensive emigration from Russia into the Baltic countries, and in particular into Lithuania. Its aftermath was the rise of the Pomorian communities (поморские общества) of the Old Believers. In the late eighteenth century there were between 100,000 and 180,000 Old Believers (about 1.1 to 2 per cent of the total population of the 8.79 million citizens of the Republic of Poland–Lithuania). The main motives behind this emigration of the Russians in the eighteenth century were the following: (1) religious persecution of the Old Believers and the social oppression of the peasants and posadskie liudi in Russia; (2) freedom of religion for the Old Believers and more favourable social and economic conditions in Poland and Lithuania; and (3) intense eschatological feelings and impulsiveness, urging the Old Believers to avoid society and the state, in their belief dominated by the spiritual Antichrist. This article is devoted to the issue of religious toleration in respect to the Old Believers in the GDL and its reasons. Religious tolerance as a factor conditioning the emigration and formation of a united Fedoseevian community in Lithuania has not yet been properly researched.