Apie iškalbos ydą - tuštumą (pagal Antaną Baranauską ir Kazimierą Jaunių)

LTStraipsnyje prisimenamos apie tuštumą kaip iškalbos ydą rašiusių Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus mintys. Kalbos tuštumas, kaip vienas didžiausių stiliaus trūkumų, turėtų būti aptariamas šių dienų retorikos ir stilistikos darbuose. Būtų pravartu su šia yda supažindinti ne tik dvasininkus, bet ir mokytojus, mokinius, universitetų studentus. Net pamokslų rengimo knygų autoriai, rašydami apie pamokslų stilių, šiais laikais nemini stiliaus tuštumo – didelės kalbos glaustumo, aiškumo ir turiningumo ydos. A. Baranauskas pirmasis paklojo lietuviškų pamokslų retorikos pamatus (nors ir konspektų rankraščiais), K. Jaunius pirmasis lietuvišku spausdintu žodžiu išdėstė pamokslų stiliaus reikalavimus (nors jie tinka visiems kalbėtojams), susistemino ir aprašė stiliaus trūkumus, tarp jų ir visų didžiausią – kalbos tuštumą. Kalbėdami apie stiliaus glaustumo ydas, šių laikų retorikos ir stilistikos knygų, mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių autoriai užsimena apie tuščiažodžiavimą, bet jį supranta gerokai siauriau – dažniausiai tik leksinės semantikos ir gramatikos (morfologijos ir sintaksės) lygmeniu, kaip pleonazmų, tautologijos, pertarų, vadinamųjų parazitinių ir įterptinių žodžių perteklių, tarnybinių žodelių nesąmoningą kaišiojimą, įvardžių, veiksmažodinių daiktavardžių ar nereikalingų dalyvinių pažyminių betikslį vartojimą, tų pačių žodžių kartojimą ir pan. A. Baranausko ir K. Jauniaus minimas stiliaus tuštumas skiriasi nuo taip suvokiamo tuščiažodžiavimo. Tuštumas – daug platesnė sąvoka, apimanti visus iškalbos lygmenis, tarp jų ir kalbėtojo etikos dalykus.

ENThe authors of present-day textbooks in rhetoric and stylistics often discuss vices of brevity; they also mention irrelevant verbiage, which is often treated much narrower, often at the level of lexical semantics and grammar, and includes pleonasms, tautologies, bywords, an excessive use of the so-called parasitic words and parenthetical phrases, pronouns, deverbal nouns and participial attributes. A. Baranauskas and K. Jaunius in their works mention the vanity of style; however, it is different from irrelevant verbiage. The vanity of style is a broader concept including all levels of language culture, and the ethics is not the least important among them. Politicians, people in high-ranking positions, TV presenters, advertisers, who often use abstract but meaningless words, manipulate the language, should learn from the first Lithuanian rhetoricians.