Ispanų ir lietuvių kalbų leksiniai skirtumai mokant ispanų kalbos ir leksikografinėje praktikoje
LTŠio tyrimo tikslas - pabrėžti, kad tam tikros kalbos žodžių vartojimas kalbiniuos e kontekstuose ir realiose situacijose yra svarbesnis už jų leksinę reikšmę, o tai palengvina užsienio kalbos mokymąsi, dėstymą ir dvikalbių žodynų rašymą. Šia analize norima palyginti ispanišką ir lietuvišką leksiką, siekiant pateikti leksinius atitikmenis, kurie neapsiriboja tiesioginiu žodžio vertimu kaip ciudud - miestas, bet atspindi plačias kalbos raiškos ir reikšmės galimybes. Pavyzdžiai, kuriais remiasi šis darbas, surinkti mokant lietuvius ispanų kalbos ir rašant lietuvių - ispanų kalbų žodyną. Pirmojoje darbo dalyje žodis, kaip pagrindinis kalbos vienetas, veikiantis kiekvieno kalbančiojo ar besimokančiojo kalbinėje sąmonėje, aptariamas be konteksto. Taip pat pabrėžiama, kad konkrečiais vartojimo atvejais jis įgauna tam tikrą vertę, kurios negalima pamiršti nei mokant kalbos, nei sudarant žodynus. Toliau, pateikiant pavydžius, aiškinami lyginamų kalbų semantinės struktūros skirtumai (2 dalis) ir pateikiami įvairūs leksiniai atitikmenys konkretiems žodžio vartojimo atvejams (3 dalis). Pranešimo pabaigoje (4 skyrius) pateikiami praktiniai patarimai kalbos dėstytojams ir leksikografams. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių ir ispanų kalbos leksiniai skirtumai; Užsienio kalbų mokymas; Lexical differences between Spanish and Lithuanian; Teaching practice of foreign languages.
ENIn foreign language teaching and in lexicographical practice it is far more important to consider the use of the word than its meaning, therefore lexical pairs such as ciudad-miestas have to be avoided and the use of sentences and expressions encouraged. As the word is always in the centre of communication, the speaker unconsciously creates links between each word and its meaning in his own language and the language he is trying to learn. Nevertheless, teaching practice proves the perils that turn out when univocal links between a word in a foreign language and its supposed meaning are established. Concrete uses of words (buenos dias — laba diena, ranka — mano, brazo) clearly show that the semantic structure of the word in one language does not entirely coincide with that in the other. Comparing Spanish and Lithuanian vocabulary the degree of differences can be established, cf. (1) almost direct equivalence between words (persona-žmogus, libro-knyga, trabajar-dirbti}, (2) incomplete meaning equivalence, cf. (nino: 1. vaikas, 2. berniukas; vaikas: 1. nino, 2, hijo); (3) the use of set phrases in Spanish where a single word is used in Lithuanian or vice versa, cf. bijoti — tener mied, sportuoti ~ hacer déporte. The use of a word in specific contexts determines different lexical choices, e.g. atkreipk dėmesį -fijate, nekreipk dėmesio — no hagas caso. Spanish is far more abstract than Lithuanian: a word in Spanish corresponds to several in Lithuanian depending on the words it combines with, e.g. ponerse (la chaąueta) — apsirengti (švarką), (el pantaloon) – užsimauti (kelnes), (la gorra) — užsidėti (kepurę)... or on the way the action is done (llevar ~ vesti, vežti, nešti...). It is important that all these differences be reflected in lexicographical work, mainly in dictionary-building, and be considered in teaching practice. [From the publication]
