Vienos minties pėdsakais : Jurgio Lebedžio požiūris į XVII a. antros pusės-XVIII a. katalikiškąją lietuvių literatūrą

LTTradiciškai visą XX a. buvo teigiama, kad XVII a. antros pusės – XVIII a. lietuvių literatūra (ypač LDK katalikiška literatūra) yra menka, smukusi, degradavusi, jos kalba užteršta svetimybėmis. Straipsnyje bandoma atsakyti, kiek šis negatyvus požiūris atsispindėjo profesoriaus Jurgio Lebedžio tekstuose, ar jis keitėsi ir kokias tyrimų perspektyvas Lebedys brėžė ateičiai. Šiuo aspektu Lebedžio tekstai skirstytini į du etapus – 1947-1959 m. ir 1965-1970 m. Pirmojo etapo tekstuose, visoje „Senojoje lietuvių literatūroje” ir paskaitų konspektuose aptariamo laikotarpio lietuvių literatūra apibūdinama įvairiais tuo metu neigiamą prasmę turėjusiais žodžiais, sovietinio literatūros mokslo „keiksmažodžiais”, nėra jokių objektyvaus vertinimo ar tyrinėjimo požymių. Tikrų permainų randasi antruoju periodu rašytuose veikaluose. Paskutiniaisiais gyvenimo metais besiformuojantį naują požiūrį į XVII a. antros pusės – XVIII a. lietuvių literatūrą ir jos kalbą Lebedys labiausiai išryškino studijos „Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime” pratarmėje (1970). Konceptualią slinktį pažiūrose rodo nuomonė, kad norint panaikinti „juodą dėmę” lietuvių literatūros istoriografijoje, reikia kruopščiai ištyrinėti XVII-XVIII a. literatūrą ir jos kalbą bei objektyviai ją įvertinti. Tai galima padaryti atsižvelgiant į to meto kultūrines-visuomenines sąlygas. Tokia profesoriaus pozicija tebelieka įpareigojimu lietuvių literatūros mokslui, kadangi šiuo klausimu – dėl visapusiško XVII a. antros pusės – XVIII a. katalikiškos lietuvių literatūros įvertinimo – po Lebedžio padaryta labai nedaug.Reikšminiai žodžiai: Jurgis Lebedys; Katalikiška raštija; Katalikų literatūra; Literatūra; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Mokslininkai; Raštija; Senoji lietuvių literatūra; Sovietmetis; Tekstai; Tyrimai; Vertinimas; Catholic literature; Catholic writings; Evaluation; Jurgis Lebedys; Lithuanian literature; Old Lithuanian literature; Researches; Scholars; Soviet time; Texts; The Grand Duchy of Lithuania; Writing.

ENThroughout the 20th c. it was traditionally stated that Lithuanian literature of the second half of the 17th c. – the 18th c. (particularly the Catholic literature of the Grand Duchy of Lithuania [GDL]) was miserable, debased, degraded, and its language was polluted by barbarisms. The paper attempts to answer to what extent this negative attitude was reflected in the texts of Professor Jurgis Lebedys, whether it changed and what research outlook Lebedys envisaged for the future. Lebedys’ texts should be divided into two periods: 1947–1959 and 1965–1970. The texts of the first period, the entire “Old Lithuanian Literature” and lecture notes, describe the Lithuanian literature by various words that had a negative connotation at that time, “curse words” of the Soviet literary science, and there are no signs of objective evaluation or investigation. Changes are observed in the treatises written during the second period. Lebedys mostly highlighted a forming new attitude towards Lithuanian literature of the second half of the 17th c. – the 18th c. and its language in the preface to the study “Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime” [Lithuanian Language in the Public Life of the 17th–18th C.] (1970). A conceptual change in his attitude is evidenced in the opinion that in order to eliminate the “black spot” in Lithuanian literary historiography, a thorough investigation of the literature of the 17th–18th c. and its language as well as its objective evaluation, with regard to the contemporary cultural and social conditions, is needed. This professor’s position remains an obligation for the Lithuanian literary science, because not much has been done concerning this issue after Lebedys.