Lietuviškojo literatūros istorijos modelio raidos tendencijos

LTStraipsnyje sprendžiamas literatūros istorijos tyrinėjimų reikšmės klausimas. Pasak autoriaus, literatūros istorija yra chronologinė žmogiškosios būties, atsiveriančios grožiniuose kūriniuose, idėjų, formų, vizijų seka. Literatūros istoriko uždavinys – suvokti šią seką, perprasti jos logiką ir neutralaus diskurso kalba ją įvardyti. Aptariama literatūros istorijos sampratos Europos literatūrologijoje, literatūros istorijos žanro raida. Pirmuoju konceptualiu lietuvių literatūros istorijos modelio variantu laikytinas M. Biržiškos vadovėlis „Mūsų raštų istorija“ (1920). Šio beveik visuotinai perimto modelio savastis – lietuvių literatūros išplėtimas terminu „raštija“. Ilgus metus literatūros istorija buvo rašoma pagal schemą: laikotarpio, visuomeninio gyvenimo charakteristika, rašytojo biografija, kūrybos apžvalga. Tik V. Kubiliaus 1995 m. „XX a. literatūros istorijoje“ ir 2001 m. Juozo Girdzijausko parengtoje „XIX a. lietuvių literatūros istorijoje“ pastebima triados principo erozija. Pagrindinis V. Kubiliaus istorijos struktūrinis principas – rašytojo estetinės koncepcijos ekspozicija, laisvai naudojant kūrinius bei įvairiarūšę medžiagą. Girdzijauskas, savo ruožtu, chronologiškai vienkryptę pozityvistinės literatūros istorijos slinktį transformuoja į spiralę, kurioje kultūrinio konteksto faktografija palaipsniui virsta estetinės kokybės pristatymu. Esminis jaunesnės kartos lietuvių literatūros tyrinėtojų poslinkis nuo M. Biržiškos literatūros istorijos modelio yra estetinės literatūros fenomenologijos kaip esminio prado, keičiančio ankstesnę visuomeninę – įsitvirtinimas.

ENLiterary history is the chronological sequence of the ideas, forms and visions of human being that is revealed in works of fiction. The objective of a literary historian is to understand this sequence and its logic as well as to name it by means of neutral discourse. The paper discusses the evolution of the concept of literary history in European literary science and the genre of literary history. The textbook “Mūsų raštų istorija” [The History of Our Writings] (1920) by Mykolas Biržiška is considered to be the first conceptual variant of a Lithuanian literary history model. A distinctive feature of this almost universal model is introducing the term “writings” to Lithuanian literature. For many years, literary history has been written according to the following scheme: characteristics of the period and social life, the writer’s biography and the overview of his works. Erosion of the principle of triad is observed only in “XX a. literatūros istorija” [The 20th C. Literary History] by Vytautas Kubilius (1995) and “XIX a. lietuvių literatūros istorija” [The 19th C. Lithuanian Literary History] by Juozas Girdzijauskas (2001). The main structural principle of the history by Kubilius is the exposition of the writer’s aesthetic conception, freely using the works and diverse material. Girdzijauskas, in turn, transforms a chronologically one-way displacement of positivist literary history to a spiral, in which the factography of the cultural context gradually becomes the presentation of aesthetic quality. The essential digression of the younger generation of Lithuanian literary researchers from Biržiška’s model of literary history is the establishment of aesthetic literature phenomenology as the substantial element which replaces the previous social literature phenomenology.