Trečiasis brolis: mintys apie literatūros istorijos galimybę

LTStraipsnyje keliamas literatūros istorijos ir jos šiandieninio reikalingumo klausimas; pateikiama trumpa literatūros istorijų kritikos, lietuvių ir kitų šalių literatūros istorijų apžvalga. Pasak autoriaus, literatūros istorija rašytina materializuojant vertikalius vertybinius ryšius ir susiejant juos su aiškinimo bei vertinimo reikalinga objektų grupe, tuo pat metu konstatuojant horizontalių, t. y. vienalaikių, ryšių buvimą ir laikant juos reikšmingais raštijos paminklo ar kito literatūros fakto vertinimui. Vien tik konstatuoti daiktų ir aplinkos bei aplinkybių sąsajas ir šitaip apibūdinti literatūros istorikui tenkantį uždavinį reikštų grįžimą prie kritikuojamos seno modelio (pirmiausia pozityvistinės) literatūros istorijos. Tuo pačiu būtų iškreipta realioji, aktualioji raštijos paminklų prasmė. Tiek Lietuvoje, tiek svetur literatūros istorija tradiciškai laikoma svarbia priemone puoselėjant etnokultūrinės ir etnopolitinės bendruomenės identitetą. Autoriai, parašę panašaus į lietuvių likimo tautų „nacionalines“ literatūros istorijas, nurodo, kad identitetas susideda iš pilietinės savimonės, savitos kultūros, savos kalbos, „nacionalinės“ Bažnyčios bei kitų autentišką bendruomenės būtį liudijančių dalykų. Per pastarąjį pusę amžiaus parašytų literatūros istorijų bendras bruožas yra chronologinė dominantė: pagarba laiko tėkmei, epochų ir amžių raidai. J. Girdzijausko literatūros istorija turi vieną privalumą lyginant ją su ankstesniais veikalais. Pirmą kartą joje užsimota pasekti meninės raiškos raidą etnopolitinei multikultūrinei bendruomenei praradus savą valstybingumą.

ENThe paper deals with literary history and its current necessity; it presents a brief overview of criticism of literary histories and the histories of Lithuanian and foreign literature. According to the author, literary history should be written by materialising vertical value relations and linking them to the group of objects that needs explanation and evaluation, at the same time stating the presence of horizontal, i.e. simultaneous relations and considering these to be significant for the evaluation of a monument of writing or any other literary fact. Simply stating the connections between things and the environment and circumstances, thus defining the objective for a literary historian, would mean the returning to the criticised old model (primarily positivist) of literary history. The real and relevant meaning of the monuments of writing would therefore be distorted. Both in Lithuania and abroad literary history is traditionally considered to be an important means for cherishing the identity of ethnocultural and ethnopolitical community. The authors who wrote “national” literary histories of nations with the fate similar to that of Lithuanians indicate that identity consists of civil self-awareness, distinct culture, own language, “national” Church and other things testifying the authentic being of the community. A common feature of literary histories that have been written over the recent 50 years is chronological dominant: respect for the course of time and the evolution of epochs and ages. The literary history by Juozas Girdzijauskas has one advantage, compared to the previous works. It attempts for the first time to follow the evolution of artistic expression after the ethnopolitical multicultural community lost its statehood.