Poezijos ir jos žanrų samprata XVIII amžiaus poetikose ir retorikose: Filipo Nereuszo Golańskio poetikos tradiciškumas ir modernumas

LTStraipsnyje aptariamas Filipo Nereuszo Golańskio, pijoro, retorikos profesoriaus, darbas „O wymowie i poezyi“ (1786, 1788, 1808), kuris tiek lenkų, tiek lietuvių literatūrologų ir kultūros istorikų minimas kaip vienas iš reikšmingiausių Apšvietos laikotarpio teorinių darbų. Siekiama atskleisti, kur Golańskis pasirėmė kitų autorių – Aristotelio, Horacijaus, Juvencijaus, Skaligerio, Pontano-Buchlerio – darbais ir kur jis buvo originalus, kurdamas savą poezijos teoriją. Golańskio darbo struktūra rodo, kad autorius laikosi XVIII a. viduryje tebegyvavusios tradicijos, besirėmusios Aristotelio suformuluota koncepcija, kuri retoriką ir poeziją siejo abiems sritims keliamais vienodais uždaviniais (docere, movere, delectare). Antrajai daliai, kurioje nagrinėjami poezijos dalykai, būdinga tradicinė XVII-XVIII a. paplitusios mokyklinės poetikos sandara: pirmiausia apžvelgiamos bendrosios poezijos kategorijos (poezijos samprata, susiformavimas ir tikslas, vaizduotė, poetinio stiliaus ypatumai), po to pereinama prie konkrečių poezijos žanrų (epigramos, satyros, elegijos, odės, bukolikos) aptarimo. Atskiruose skyriuose komentuojama drama, herojinė ir didaktinė poezija. Golańskis, formuluodamas poezijos sampratą, nekalba apie teorijos vaidmenį, o svarbiausiu kriterijumi laiko vaizduotę. Tai novatoriškas žvilgsnis į poetinę kūrybą, leidžiantis kalbėti apie poezijos ir retorikos atskyrimą. Originalumu išsiskiria Golańskio suformuluota odės, vieno populiariausių Apšvietos žanrų, samprata. Čia ypač akcentuojamas odei būdingas ekspresyvumas, tačiau nesigilinama į struktūrą ar metriką.

ENThe paper discusses the work “O wymowie i poezyi” (1786, 1788, 1808) by Piarist and Professor of Rhetoric Filip Nereusz Golański, which is mentioned by both Polish and Lithuanian literary scientists and culture historians as one of the most significant theoretical works of the Age of Enlightenment. It attempts to reveal where Golański referred to the works by other authors: Aristotle, Horace, Iuventius, Scaliger, Pontanus-Buchlerus, and where he was original in creating his own theory of poetry. The structure of Golański’s work indicates adherence of its author to the tradition, which was primarily formulated by Aristotle and still existed in the middle of the 18th c., and which related rhetoric and poetry by the same tasks (docere, movere, delectare). The second part, which focuses on poetry, has a typical traditional structure of school poetics prevalent in the 17th–18th c.: it initially overviews the general poetry categories (poetry conception, formation and aim, imagination, peculiarities of the poetical style), and then passes to the discussion of the specific genres of poetry (epigram, satire, elegy, ode, bucolic). Individual chapters comment on drama, heroic and didactic poetry. When formulating the concept of poetry, Golański does not mention the role of theory but considers imagination to be the most important criterion. It is an innovative approach to poetry, enabling the separation of poetry and rhetoric. The definition of ode, one of the most popular genres in the Age of Enlightenment, formulated by Golański boasts special originality. Here, much attention is paid to the expressiveness of ode, while structure or metrics are hardly mentioned at all.