Globalization challenges the national literary history

LTPranešime, remiantis dviem pačiais ryškiausiais pokomunistinės lietuvių literatūros istoriografijos pavyzdžiais (Vytauto Kubiliaus „XX amžiaus lietuvių literatūra“, 1995 ir Juozo Girdzijausko sudaryta „Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius“, 2001), kalbama apie dvejopo pobūdžio iššūkius nacionalinei literatūros istorijai. Šiuolaikinio pasaulio globalizmo tendencijos ir humanitarų diskusijos literatūros istorijų tradicinius nacionalinius modelius apibrėžia kaip atgyvenusį reiškinį, suklestėjusį drauge su XIX–XX amžiuose dominavusia tautine ideologija ir naujų valstybių įsteigimu Centrinėje Rytų Europoje. Įvertindami tai, kad nuolat okupacijas patiriančiai Lietuvai literatūra visad buvo daugiau nei tik literatūra, nes konsolidavo tautą bendrų vertybių pagrindu ir ugdė tautinę savimonę, turėtume suprasti, kad naujoje globalioje aplinkoje jos buvusios funkcijos neišvengiamai turi keistis. Kaip nacionalinės literatūros rašytojai išeina iš trauminių „ginties nuo priešų“ apkasų, taip ir turėtų padaryti nacionalinės literatūros istorikai. Bet Vakarų mokslininkų reiškiama kritika nacionaliniam literatūros istorijos modeliui (dominuojanti straipsnių rinktinėje „Rethinking Literary History“, 2002) neturėtų juos nublokšti ir į kitą kosmopolitinių pažiūrų kraštutinumą. Literatūros istorikui šiandien būtina kritiškai receptuoti romantinę nacionalizmo ideologiją ir etnocentinį literatūros modelį tam, kad užgriebtų ir suformuluotų šiuolaikiškesnę kultūros tautiškumo sampratą ir perimtų pliuralistiškesnius literatūros istorijos tyrinėjimo būdus – multikultūrinius, intertekstinius, regioninius, pokolonialius ar pan.Su šia ypač pokomunistiniuose kraštuose literatūros istorikui iškilusia užduotimi siejasi ir antroji – metodologinių priemonių atnaujinimo būtinybė. Pranešime aptariamos pagrindinės istorinių tyrimų metodologinės novacijos, kurias pasiūlė hermeneutikos, naratologijos ir Naujojo istorizmo atstovai, išskirtinį dėmesį teikiant Paulio Ricoeuro „Laikas ir pasakojimas“ idėjoms. Interpretacinė metodologija, įtvirtinusi tyrinėtojo su istorija dialoginį santykį, skatina įprastas literatūrų istorijas, pagrįstas rašytojų biografijomis ir kūrybos apžvalgomis, keisti naujomis istorijomis, skirtomis jų kūrybos recepcijų kitimui tirti.

ENThe topic of this paper was suggested by two contradictory facts. The first is the work schedule of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore, which is oriented towards the Lithuanian national literature. I am going to focus on the volumes of Lithuanian literary history devoted to the 19th and 20th centuries by Vytautas Kubilius and Juozas Girdzijauskas. These works will be perceived as the most significant examples of all the studies of the modern Lithuanian literature written to this day. The second factor is the growing scepticism towards histories of national literatures in western academic circles. The collection of articles by prominent scholars Rethinking Literary History published by Oxford University Press in 2002 serves as a good example of this. To a greater or lesser extent all the authors interpret the issue of writing histories of national literatures as an outdated phenomenon. The aim of this paper is to discuss two questions suggested by the opponents of national literature.