Juozas Girdzijauskas - eilėtyrininkas

LTStraipsnyje aptariami svarbiausi Juozo Girdzijausko, lietuvių eilėtyros mokslo pradininko, teoriniai veikalai, jų rašymo politinės aplinkybės, svarbiausi atradimai. Girdzijausko monografijos „Lietuvių eilėdara: Silabinės-toninės sistemos susiformavimas“ (1966) ir „Lietuvių eilėdara: XX a.“ (1979) yra kapitaliniai eilėtyros veikalai, suformavę šį mokslą kaip atskirą lietuvių literatūrologijos discipliną. Kandidatinės disertacijos pagrindu parengta pirmoji monografija buvo visiškai naujas lietuvių eilėtyros mokslo etapas. Tyrinėjimo centre – silabinės–toninės sistemos susiformavimas, aptariama visos senosios ir XIX a. lietuvių literatūros eilėdara, lietuvių eiliuotos literatūros tradicija nuo Mažvydo iki Maironio. Girdzijausko veikalas yra reikšmingas ne tik kaip istorinis tyrinėjimas, bet ir kaip teorinis darbas. Iki pasirodant šiai monografijai lietuvių literatūros moksle nebuvo nusistovėjusi terminija, nesukurta vientisos eilėdaros sistemos. Beveik neturėdamas lietuviškų šaltinių, Girdzijauskas rėmėsi gausia kitakalbe teorine literatūra. Veikale yra pateikiama daug statistiniu metodu gautų rezultatų. Svarbus monografijos nuopelnas yra tai, kad joje pirmą sykį sistemingai aprašytos XX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje beįsigalinčios eilėdaros sistemos – sinkopis ir verlibras. Lietuvių eilėtyros mokslui taip pat svarbi Girdzijausko parengta antologija „Lietuvių poetikos pradmenys” (1985), kurioje surinkti visi senieji lietuvių poetikos tyrinėjimai, pradedant Danieliaus Kleino „Naujų giesmių knygų” pratarme, baigiant Vinco Kudirkos „Tiesomis eilėms rašyti”.

ENThe article discusses major theoretical works by Juozas Girdzijauskas, initiator of the Lithuanian science of versification, also political circumstances surrounding their writing and key discoveries. Monographs by Girdzijauskas entitled “Lietuvių eilėdara: Silabinės-toninės sistemos susiformavimas” [Lithuanian Versification: Formation of the Syllabic-Tonic System] (1966) and “Lietuvių eilėdara: XX a.” [Lithuanian Versification: the 20th c.] (1979) are capital works of the versification science which formed this science as an individual discipline of the study of Lithuanian literature. The first monograph prepared on the basis of a PhD thesis represents a completely new stage of the Lithuanian science of versification. The study focuses on the formation of the syllabic-tonic system and examines versification of the entire old and 19th-century Lithuanian literature, and the tradition of the Lithuanian literature written in verse from Mažvydas to Maironis. The work by Girdzijauskas is significant not only as historical research, but also as a theoretical work. Before this monograph, the study of Lithuanian literature had neither fixed terminology nor an integral system of versification. Having hardly any Lithuanian sources, Girdzijauskas used an abundance of foreign theoretical literature. The work provides a large number of results obtained by a statistical method. The monograph’s outstanding merit is the fact that it gives the first ever systematic description of versification systems that gained ground in the Lithuanian poetry of the second half of the 20th century – syncopation and vers libre.An anthology by Girdzijauskas entitled “Lietuvių poetikos pradmenys” [The Rudiments of Lithuanian Poetics] (1985) is also important to the Lithuanian science of versification. It provides a collection of all old pieces of research on Lithuanian poetics from the preface of “Naujos giesmių knygos” [New Books of Hymns] by Daniel Klein to “Tiesos eilėms rašyti” [Truths for Writing Verse] by Vincas Kudirka.