Apie kalbą ir tikrovę Czeslawo Miloszo kūryboje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Žurnalų straipsniai / Journal articles
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Apie kalbą ir tikrovę Czeslawo Miloszo kūryboje
Alternative Title:
On speech and reality in Czeslaw Milosz' writing
In the Journal:
Logos (Vilnius), 2004, 39, 97-106
Subject Category:
Summary / Abstract:

LTPublikacijoje tyrinėjamas tikrovės paieškos leitmotyvas Czeslawo Miloszo kūryboje. Darbe analizuojamas kalbos santykis su tikrove. Pastebima, kad kalbos ir nuolat kintančios tikrovės atitikimo (ar neatitikimo) problemą suvokė jau ikisokratikai. Miloszo poezija atskleidžia, kad poetui rūpėjo tikrovės ir kalbos neadekvatumas. Miloszo poetika yra daiktų (t. y. tikrovės) poetika, kuri veda į fenomenologiją. Fenomenologinė filosofija moko stebėti, pamatyti stebuklus ten, kur kiti mato tik atsitiktinumą ir banalybes. Fenomenologinė žiūra nuo įprasto žiūrėjimo skiriasi tuo, kad chaotiškoje daiktų sankaupoje padaro vietos daiktui. Miloszas, panašiai kaip Husserlis, kviečia grįžti prie pačių daiktų. Miloszui tikrovė yra neabejotinybė, savaime suprantamybė, kuri virsta svarbiu estetinio išgyvenimo momentu. Kitaip pažvelgti į pasaulį kūryboje padeda metafora, tačiau Miloszui būdingas nemetaforinis rašymo stilius, kurį įkvėpė Karlas Linėjus. Vengdamas plačių metaforizuotų tikrovės aprašymų, poetas naudojo Linėjaus metodą. Miloszas pritarė minčiai, kad daugumą poetų įkvepia puolusios gamtos Mūzos – Mnemozinės dukros, kurias niekino poetai-regėtojai. Kalbant apie tikrovės ir kalbos santykį Miloszo kūryboje, svarbu ir tai, kad jis – Biblijos vertėjas. Vertimas jam padėjo įveikti savivaliaujantį kalbos ritmą. Tik tada jo žodis tapo tikras savo buvimu. Tai rodo, kad Miloszas ieškojo tikrosios kalbos, kuriai, pasak Orfėjo mito, paklusdavę ir žvėrys, ir akmenys.

ENThe article deals with probably the main problem in Czesław Miłosz' writing - the problem of reality. The two main points one can see clearly - the unmetaphorical style of writing and attention to the individual, concrete thing. Miłosz give priority to reality, but not to speech (even poetic speech) while most poets give priority to speech. Therefore, his world-view can be characterized as more phenomenological than hermeneutic. Miłosz holds an aristotelian-thomistic tradition and gives preference to substance but not to metaphor.

ISSN:
0868-7692
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/20067
Updated:
2026-02-25 13:46:24
Metrics:
Views: 37    Downloads: 10
Export: