Intelekto trečiojo veiksmo aiškinimas scholastinėje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje

LTStraipsnyje tiriama XVI a. antrosios pusės Lietuvos scholastinė logika, tyrusi tris žmogaus mąstymo veiksmus. Darbe gvildenama trečioji intelekto operacija – tam tikras išvedimo veiksmas, kuriuo iš vieno ar kelių teiginių, gaunamas naujas teiginys – išvada. Ši samprotavimo rūšis laikyta pagrindiniu mokslinio pažinimo instrumentu. Straipsnyje tyrinėjama Vilniaus scholastų atlikta trečiosios intelekto operacijos analizė, randama XVI a. logikos Lietuvoje šaltiniuose. Sekant aristoteline scholastine tradicija, logikos autoriai trečiąjį intelekto veiksmą apibrėžė kaip išvados gavimą iš vienos ar kelių prielaidų. Diskursyvų pažinimą jie tradiciškai kildino iš tam tikro išankstinio žinojimo. Taip pat tvirtino, jog diskurso išvadai kilti būtina iš anksto žinoti tris dalykus: išvados terminų signifikatus; išvados subjekto egzistavimo faktą; tai, kad diskurso premisos yra teisingi teiginiai. Aptariami teoretikai tobuliausiu samprotavimu tradiciškai laikė silogizmą, į kurį redukuotos kitos samprotavimo rūšys: indukcija, pavyzdys ir entimema. Skirtos trys klasikinės silogizmo figūros, vadinamąją ketvirtąją figūrą laikant tam tikra pirmosios transformacija. Vilniaus scholastai iškiliausia silogizmo rūšimi taip pat tradiciškai laikė įrodymą. Jie skyrė dvi silogizmo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį įrodymus. Pirmąjį laikė kur kas tobulesniu už antrąjį. Mat aprioriniame įrodyme per priežastį pažįstame pasekmę, o aposterioriniame įrodyme jau priežastis pažįstama iš pasekmės.

ENRepresentatives of scholastic logic in Lithuania in the second half of the sixteenth century held a traditional Aristotelian definition of the third operation of human intellect. That is, they interpreted discourse as drawing a conclusion from one or more premises. Lithuanian scholiasts asserted discursive knowledge to emerge from a certain precognition. Such a pre-cognition consisted of three parts: a) identification of significates of terms of discursive conclusion; b) knowing that the subject of the conclusion actually exists; c) knowing that all the premises are true propositions. Syllogism was traditionally regarded as the most perfect discourse, to which the other kinds of discursive knowledge (induction, example and enthymeme) were reduced. Only the first three figures of syllogism were considered genuine ones. Meanwhile, the so-called fourth figure was regarded as a mere transformation of the first one. Our theorists traditionally regarded demonstration as the most prominent kind of syllogism. They distinguished two classic kinds of demonstration: a priori and a posteriori. The first one was considered superior to the second.