Representations of the child in Lithuanian emigrant prose

LTStraipsnyje pasitelkus komparatyvistinį metodą lyginami trijų lietuvių literatūros XX amžiaus egzodo autorių darbai. Tai Juliaus Kaupo novelė „Surūdijęs garlaivis Kauno prieplaukoj“ (1955), Antano Škėmos apysaka „Saulėtos dienos“ (1952) ir Algirdo Landsbergio novelė „Žodžiai, gražieji žodžiai“ (1956). Šie autoriai tapo „tradiciniais“ lietuvių egzodo literatūros autoriais, todėl jų darbai buvo skaitomi remiantis kultūrinėmis kategorijomis, nurodytomis Europos mentaliteto istorijoje, – tai individas, šeima, visuomenė. Šių autorių darbuose išskiriami skirtumai tarp vaiko „galvojimo“ ir suaugusiųjų „galvojimo“ apie vaikus. Kaupo, Landsbergio ir Škėmos darbų palyginimas parodė, kad vaikų vaizdavimas pakito: daugiau dėmesio skiriama vaiko sielai, problemos pasidarė sudėtingesnės. Landsbergis ir Škėma parodo vaiką ypatingai komplikuotoje aplinkoje, patikėdami jam vidinių ieškojimų, kurie yra pernelyg painūs jų amžiui, takus ir susidūrimus su nepagražinta brutalia realybe. Landsbergio novelė tiria svetimšalio kalbos, kultūros ir identiteto problemą, su kuria susiduria egzilio lietuvis vaikas. Kaupo ir Landsbergio protagonistai sprendžia problemas, kurios yra labiau būdingos kasdieniam gyvenimui, o Škėma pakylėja vaiką iki metafizinių problemų – mirties, Dievo – apmąstymų. Vaiko vaizdavimo paradigma egzilio literatūroje priklauso nuo autorių asmeninės patirties, dominuojančio individo-šeimos-visuomenės supratimo ir estetinių autoriaus tikslų.

ENThe paper employs a comparative method to compare the works of three 20th c. Lithuanian exodus literature authors. These are: short story “Surūdijęs garlaivis Kauno prieplaukoj” [Rusty Steamboat in Kaunas Quay] by Julius Kaupas (1955), story “Saulėtos dienos” [Sunny Days] by Antanas Škėma (1952) and short story “Žodžiai, gražieji žodžiai” [Words, Beautiful Words] by Algirdas Landsbergis (1956). These authors have become a “tradition” in Lithuanian exodus literature; therefore, their works were read on the basis of cultural categories as provided in the history of European mentality: individual, family, society. The writings of these authors have distinguished the differences in ‘thinking’ of a child and ‘thinking’ of adults about a child. The comparison of Kaupas’, Landsbergis’ and Škėma’s writings shows that representation of children has changed: more attention is paid to the child’s psyche, and problems are more complicated. Landsbergis and Škėma show children in particularly complicated environment, consigning to them a path of inner quests, which is too complex for their age, and unadorned encounter with brutal reality. Landsbergis’ short story presents the problems of alien language, culture and identity as encountered by little Lithuanians in exile. The protagonists of Kaupas’ and Landsbergis’ stories solve problems that are more typical of everyday life, while Škėma elevates the child up to the contemplation of metaphysical problems (death, God). The paradigm of child representation in exodus literature depends on the personal experience of authors, prevailing cultural understanding of individual-family-society, and aesthetic aims of each author.