Once more about the poisoning and healing of the past: a perspective on soviet literary history

LTStraipsnyje tiriamas keturių tomų „Lietuvių literatūros istorijos” veikalas, parašytas ir išleistas vadinamuoju Chruščiovo „atšilimo” laikotarpiu (1957-1968). Atidus sovietų literatūros istorijos tyrimas leidžia pastebėti nemažai paradoksų; vienas jų aptariamas straipsnyje. „Lietuvių literatūros istorija” ir joje reiškiama marksistinė-leninistinė ideologija atmeta „buržuazinę” istoriografiją, kaip priešiškų jėgų fenomeną, bet veikalo metodologija daugeliu atveju atitinką būtent šios istoriografijos principus. Visų XX a. parengtų nacionalinės literatūros istorijų metanaratyvinė strategija buvo struktūriškai išsaugota ir atkartota marksistinėje literatūros istorijoje. Sovietinę literatūros istoriją nuo buržuazinės skiria tai, jog joje visas teorinis ir praktinis pažinimas užleidžia vietą doktrinai. Artima pažintis su sovietine literatūros istorija įgalina kitu kampu pažvelgti į istorijos mokslo kritiką, suformuotą Friedricho Nietzsche's veikale „Apie istorijos žalą ir naudą” („Über Nutzen und Nachteil der Historie für das Leben”). Straipsnio autorė retoriškai klausia, kas atsitinka žmogaus gerovei, kuomet moderniosios individo vertybės, idėjos ir iliuzijos ima viršų ir pradeda kontroliuoti „kitokybės” tyrimą kultūros istorijoje? Ar įmanoma, jog ideologinė, kūrybinė ir estetinė prieiga mūsų parašytose istorijose iš vaisto taip pat gali virsti pavojingu nuodu?.

ENThe object of the present research is the four-volume “History of Lithuanian Literature”, written and published during the so-called Khrushchev 'thaw' period (1957-1968). After a careful research of Soviet literary history it is possible to find a number of paradoxes within it. One of them is discussed in the present article: the “History of Lithuanian Literature” with its Marxist-Leninist principles ideologically rejects “bourgeois” historiography as the phenomenon of an antagonistic class, but its methodology in most cases coincides with it. The meta-narrative strategy that was created and elaborated in all national literary histories through the whole 19th century was structurally preserved and repeated in Marxist literary history. The major difference between the Soviet literary histories and the bourgeois histories was that in the former case all theoretical and practical skills of heuristics had given place to doctrine. The experience of the Soviet literary history enables us to look from another angle at the criticism of the science of history, formed by Friedrich Nietzsche’s “Über Nutzen und Nachteil der Historie für das Leben” (On the Harm and Use of History) asking the question - what happens to human well-being when the modern individual's topical values, ideas, and illusions start to dominate and control research in the otherness in cultural history? Is it possible that the ideological, creative, and aesthetic excess in our written histories might also turn from medicine into a dangerous poison?.