"Anykščių šilelio" politekstas: autoriteto suspendavimas ar įtvirtinimas?

LTStraipsnyje aptariamas Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ 1882 m. leidimo politekstiškumo klausimas. Veimare paskelbto rinkinyje „Ostlitauische Texte“ poema išspausdinta dviem skirtingais užrašymais priešpriešiniuose puslapiuose. Europoje nėra žinoma kito pavyzdžio iš XIX a., kad toks leidimas būtų pasirinktas paties autoriaus, o ne kieno kito sprendimu. Baranauskas sukūrė ir ėmė vartoti unikalią rašybos sistemą, grindžiamą polifonetiniu principu. Užrašymą tokia sistema kiekvienos lietuvių tarmės atstovas galėtų perskaityti laikydamasis jam būdingos fonetikos. „Anykščių šilelio“ 1882 m. leidimo dešiniuosiuose puslapiuose poema pateikta polifonetiniu Baranausko žymėjimu. Jis skyrė 11 lietuvių tarmių, tad galima prielaida, kad teoriškai unikali žymėjimo sistema teikia tiek pat principinių fonetinių versijų, principinių tarimo galimybių. Kadangi vakarų aukštaičiai geriausiai išlaikė archajišką neredukuotą fonetiką, polifonetinis užrašymas iš pažiūros artimiausias šiai tarmei. Tik vertinant anachroniškai, iš dabartinių pozicijų, jis laikytinas artimiausiu bendrinei kalbai. Dešinieji leidinio puslapiai leidžia varijavimą, tuo tarpu kairiuosius puslapius galima laikyti dešiniųjų puslapių galimo perskaitymo realizacija. Autoriaus leidimas varijuoti tarsi atliepė sociokultūrinį poemos funkcionavimą. Neabejotina, kad Baranauskas atsisakė kultūrinio vienos tarmės ar vienos bendrinės tarties vyravimo principo. Taigi dviejų užrašymų derinys lemia prielaidą, kad „Anykščių šilelis“ nuo 1882 m. egzistuoja kaip sąmoningai ir specialiai kurtas, suprogramuotas politekstas.

ENThe article discusses the issue of polytext in Antanas Baranauskas’ poem “Anykščių šilelis” [Forest of Anykščiai] published in 1882. The poem was published in Weimar, as part of the brochure “Ostlitauische Texte”. Its text was arranged in two different versions printed on the facing pages of the book. There is no other 19th century publication in Europe arranged this way by the author himself. Baranauskas developed and started using a unique system of writing based on the poly-phonetic principle. It enables one to read the poem in every one of the eleven dialects of the Lithuanian language. The right pages of this Baranauskas’ publication present his poly-phonetic notation. He distinguished 11 dialects of the Lithuanian language, thus it can be assumed that this theoretically unique system of notation provides the same number of phonetic versions and pronunciation possibilities. Whereas, West Aukštaitians best preserved the archaic non-reduced phonetics, the poly-phonetic writing seems to be the closest to this dialect. Only when evaluated anachronically, from the modern perspective, it is considered to be the closest to the standard language. The right pages of the publication allow variation, whereas, the left pages can be considered as the realisation of the possible reading of the right pages. The author’s permission to vary as if reflects the socio-cultural functioning of the poem. It is no doubt that Baranauskas refused the cultural principle of prevalence of one dialect or one standard language. Therefore, the combination of two ways of writing allows supposing that “Anykščių šilelis” has existed since 1882 as a purposely and specially created polytext.