Švėgždos orientalistinės estetikos minimalizmas ir sąsajos su Kajoko ir Miliauskaitės poetika

LTŠis straipsnis yra skirtas aptarti vėlyvajai minimalistinei Algimanto Švėgždos (1941-1996) estetikai, susiformavusiai veikiant Rytų estetikai, ir jos sklaidai dailininko kūryboje. Remiantis konkrečių pavyzdžių analize parodoma, kad pabrėžtinas minimalizmas ir stiliaus lapidariškumas čia, kaip ir Tolimųjų Rytų daoizmo, čan ir dzen tradicijų estetikoje, tampa paveikia meninės išraiškos priemone, padedančia dailininkui sukurti alsuojančius ypatinga gelme kūrinius. Kartu gvildenamas kūrinio kaip mandalos organizavimo principas, išryškinamos jo sąsajos su indų ir Tibeto vaizduojamosios dailės tradicijomis. Straipsnyje taip pat nagrinėjamos minimalistinės Švėgždos estetikos sąsajos su pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių poetų Donaldo Kajoko ir Nijolės Miliauskaitės kūryboje ryškėjančiais meninės kūrybos principais, atskleidžiami jų panašumai ir skirtumai. Siekdama autentiškai suvokti brandžiąją meditacinę ir minimalistinę Švėgždos kūrybą, straipsnio autorė pasitelkia paties dailininko pasaulio suvokimo modelį (ji išanalizavo Švėgždos tekstus – laiškus, straipsnius, interviu ir kt., skirtus nagrinėti įvairioms jam atrodžiusioms aktualiomis meno proceso temoms) ir rekonstruoja kaip dailininkas žvelgė į šias problemas (per subtilias vidines savo patirtis, įsiklausymą į naujomis prasmėmis atsiveriančius kasdienybės reiškinius). Greta įprastinės dailėtyrinės analizės, nagrinėjamos konceptualios estetinės dailininko nuostatos ir atskleidžiami jų panašumai bei analogijos su filosofinėmis ir estetinėmis Tolimųjų Rytų nuostatomis.

ENThe paper discusses the late minimalist aesthetics of Algimantas Švėgžda (1941–1996), which formed under the influence of Eastern aesthetics and its dissemination in the artist’s works. Based on the analysis of concrete examples, the paper shows that emphasised minimalism and style lapidarism here, like in the aesthetics of Far Eastern Daoism, Chan/Zen traditions, become a suggestible means of artistic expression which helps the artist to create works that are particularly deep. The paper also explores the principle of organisation of a work as a mandala, highlights its connections with Indian and Tibetan visual art traditions. It also dwells upon the connections of minimalist aesthetics of Švėgžda with the principles of artistic creation which have become apparent in the works of Lithuanian poets Donaldas Kajokas and Nijolė Miliauskaitė in recent decades, and reveals their similarities and differences. Seeking to authentically grasp the mature meditational and minimalist creation of Švėgžda, the author of the paper refers to the artist’s model of world perception (she analysed Švėgžda’s texts: letters, articles, interviews, etc., focusing on various art process topics that seemed relevant to him) and reconstructs how the artist viewed these problems (through subtle inner experiences, listening to everyday phenomena that open up in new meanings). Besides a typical art critical analysis, the author analyses the conceptual aesthetic attitudes of the artist and reveals their similarities and analogies with the philosophical and aesthetic attitudes of the Far East.