J. H. Abichto filosofijos ištakos

LTStraipsnio tikslas – vokiečių filosofo Johanno Heinricho Abichto (1762-1816), Vilniaus universiteto profesoriaus (1804-1816), filosofinės kūrybos ištakų pražvalgomis duoti pradžią kryptingesniems, visuminiams jo kūrybinio palikimo tyrinėjimams. Iš jojo, atvykusio su atsineštine filosofija, Lietuvai atiteko daugiašakis, įvairiaklodis filosofinis paveldas, ne tik išleistų knygų bei kitokių spaudinių gausybe, bet ir struktūros platumu, problematikos erdve, žvalgos akipločiu neprilygstamai pranokstantis pusės šimtmečio Apšvietos Lietuvoje filosofinę bei su filosofija besisiejančią raštiją. Savo filosofiją jis kūrė beveik tris dešimtmečius, per kuriuos, vokiečių filosofijai išgyvenant pervartą po pervartos, aplinkui drastiškai iro nusistovėjusios filosofinės tradicijos, griuvo įsitvirtinusios filosofinės linkmės, mokyklos, netgi epochos, ant jų griuvėsių kilo naujos filosofinės tendencijos, kryptys, laikotarpiai ir vėl griuvo. Į filosofiją gręžęsis XVIII a. devintajame dešimtmetyje, pirmaisiais kūrybiniais bandymais Abichtas siekė Apšvietos epochą, tegul ir slinkusią į pabaigą, bet vis dar gyvastingą giliomis tradicijomis. Į kryptingą kūrybinės veiklos kelią jis išėjo, kai šalimais kaip priešprieša Apšvietai vis garsingiau kilo, o netrukus ir įsigalėjo kritinė I. Kanto filosofija.Tame kelyje jis suko Kanto filosofijos link, tačiau ne vien receptyviai pasisuko jos pusėn, bet ir repulsyviai prošal prasisuko. Paskesniais metais Abichtui, kaip ir kitiems įkandin Kanto ėjusiems filosofams, teko patirti kantizmą užgriuvusių sunkumų naštą, kurios spaudžiama vokiečių filosofija suko į pokantiškąjį idealizmą. Tačiau Abichtas, apsiribojęs nuosaikiomis savo filosofijos pamatų pataisomis, griežtai atsiribojo nuo tų pokantiškųjų pervartų, kurios buvo grindžiamos iš pradžių J. G. Fichte’s, o po jo G. W. J. Schellingo filosofijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Abichtas, Johannas Heinrichas; Abichto filosofija; Immanuel Kant (Imanuelis Kantas); Kantizmas; Kantizmo sklaidos kryptys; Kritinė Kanto filosofija; Pokantiškasis idealizmas; Vokiečių Apšvieta; Wolffas Christianas; Švietimo amžius; Abicht, Johann Heinrich; Age of Enlightenment; Critical philosophy of Kant; German Enlightenment; Idealism after Kant; Kant, Immanuel; Kantianism; Philosophy of Abicht; The Kantian school developmental tendencies; Wolff, Christian.

ENArticle offers an analysis of philosophical creation sources by German philosopher Johann Heinrich Abicht (1762-1816), professor of University of Erlangen (1788-1804), later professor of Vilnius University (1804-1816). His creation is almost forgotten nowadays. His creative way started when German philosophy shifted its orientation from Enlightenment philosophy to critical Kant’s philosophy. Although Abicht believed to be a follower of Kant’s philosophy, his connection to criticism was noticeably derogated by the influence of Enlightenment philosophy traditions. The later Kant school’s developmental difficulties had an impact on his creation. Contrary to the tendencies that created idealism after Kant as a result of looking for the way to get out of these difficulties, Abicht limited himself to a moderate revision of Kant’s philosophy. He strictly opposed this revision with idealistic systems that were increasingly manifested themselves (J. G. Fichte’s, F. W. J. Schelling’s). [From the publication]