Teatrinio dialogo galimybės ir ribos kalbos aktų teorijos kontekste

LTSpektaklis kaip diskursas suformuoja savo sakymo priemones, kurios žiūrovus pasiekia tik teatrui būdingomis išraiškos formomis, nes jis remiasi savo įsteigtomis pranešimo ir kodo santykį reguliuojančiomis konvencijomis. Todėl kad suprastume spektaklio poveikio strategiją, turime perprasti teatro generatyvines priemones, modeliuojančias spektaklio reikšmių tinklą. Šios priemonės (draminis tekstas, aktoriaus vaidybos technika, scenografija, muzika) atitinka dinamines raiškos formas ir suponuoja teatrui būdingą komunikatą – teksto-žodžio bei pastatymo-vaizdo dialektiką. Kalbos aktų teorija iškelia intencinį dialogo aspektą. Vidiniame fiktyvių pjesės veikėjų dialoge kalbos aktų teorija suformuoja klasikinio dialogo modelį – adekvačios reakcijos mechanizmą, apimantį aiškiai apibrėžtos intencijos ir jos atpažinimo momentus, išlaikant kalbinės situacijos atitikmenį ir neįtraukiant draminio dialogo modifikacijų. Išoriniame dialoge, aktualizuojant draminį diskursą, kalbos aktų teorija suponuoja dramaturgo intencijų atpažinimą, o spektaklio suvokimo procese – režisieriaus intencijų atskleidimą. Todėl spektaklis rizikuoja tapti dramos rekonstrukcija scenoje, o suvokimas – režisieriaus intencijų atpažinimu. Kalbos aktų teorija leidžia išorinį dialogą traktuoti kaip socialinės ir komunikacinės veiklos tipą. Šioje teorijoje išorinis dialogas įgyvendinamas per bendros situacijos su žiūrovu sukūrimą, kurį daro galimą pokalbyje išryškėjantis konvencinių sąlygų – laikotarpio reikalavimų laikymasis. Konvencinių dabarties sąlygų laikymąsi teatre laiduoja režisierius.

ENThe article deals with theatrical dialogue in the context of the theory of speech acts. The specificity of intrinsic and extrinsic dialogue is analysed. The article also tries to present potentials and limitations of the operation of theatrical dialogue in the context given. It demonstrates that the theory of speech acts supposes the model of Classical dialogue, which is parallel to the speech situation in the intrinsic dialogue between the characters in a play, and supposes the revelation of a dramaturge's or a director's intentions in the process of perception in the extrinsic dialogue between a scene and the spectators. As a result, a performance takes the risk of becoming a scenic reconstruction of a drama. The article also shows that the theory allows us to speak about the selection of subjective means by which significance is created, but does not include a definition of performance as autonomous production and the ontological status of performance. Otherwise, the theory of speech acts enables us to treat dialogue as a type of social and communicative activity.