Tarybinė moteris kalba
LTRecenzija Dalios Marcinkevičienės knygai "Prijaukintos kasdienybės, 1945–1970 metai: biografiniai Lietuvos moterų interviu. Knygoje skelbiama dalis moterų atminties archyvo, surinkto knygos autorės ir saugomo VU Lyčių studijų centre. Marcinkevičienė, pristatydama autobiografijas, laikosi itin atsargios pozicijos, vengia asmeniškumo ir sovietmečio realijas komentuoja nuorodomis į mokslines studijas. Į knygą autorė įtraukė dešimt autobiografijų: ministro pavaduotojo žmonos, išaugusios represijų išvengusioje tarpukario inteligentų šeimoje Aušros Grigiškytės-Dilienės, aukštos tarybinės pareigūnės Leokadijos Diržinskaitės, padavėjos Julijos Greičienės, neįgalų vaiką 18 metų auginusios Monikos Jonynaitės-Makūnienės, tremtinės, vėliau kolūkietės Stefanijos Kučinskienės, medicinos sesers Danutės Marijos Kvasienės, kolūkio buhalterės Apolonijos Birutės Paliulienės, partinės darbuotojos Marijos Popovos, dailininkės Adasos Skliutauskaitės, vaikų namų auklėtinės dailininkės Anetos Šlegel. Jos gimusios tarp 1914 (Kučinskienė) ir 1940 (Šlegel) metų, taigi visos, išskyrus pastarąją, ankstyvąjį tarybinį laikotarpį mačiusios jau nebe mažos mergaitės akimis. Knygos autorė daro išvadą: "moterų sampratos apie lyčių vaidmenis, draugystę, meilę, darbo ir pareigų šeimai derinimą, estetiką ir grožį, vaikų auklėjimo principus neretai atitinka oficialias moralės ir elgesio normas, skleistas 1945–1970 metais sovietinės Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose". Mažiau propagandos paliestos buvo moterys, kurias tarybų valdžia laikė patikimomis, arba, priešingai, "režimo atstumtosios".
ENThe review concerns the book “Prijaukintos kasdienybės, 1945–1970 metai: biografiniai Lietuvos moterų interviu” [Tamed Everyday, 1945–1970: Biographical Interviews of Lithuanian Women] by Dalia Marcinkevičienė. The book contains part of the women’s memory archive collected by the author and kept at Vilnius University Gender Studies Centre. Marcinkevičienė adopts a very cautious position, avoids subjectivity and comments on the realia of Soviet times by giving references to scientific studies. The author included ten autobiographies of the following women: Aušra Grigiškytė-Dilienė, a wife of a deputy minister, who grew up in the family of interwar intelligentsia who managed to escape repressions; Leokadija Diržinskaitė, a high-level Soviet officer; Julija Greičienė, a waitress; Monika Jonynaitė-Makūnienė, who raised a disabled child for 18 years; Stefanija Kučinskienė, an expatriate and later a kolkhoz worker; Danutė Marija Kvasienė, a nurse; Apolonija Birutė Paliulienė, an accountant of the kolkhoz; Marija Popova, a worker of the political party; Adasa Skliutauskaitė, a painter; Aneta Šlegel, a painter who grew up in a children’s home. They were born between 1914 (Kučinskienė) and 1940 (Šlegel), thus they all, except the latter, saw the early Soviet period as adults. The conclusion is drawn that “women’s conception of gender roles, friendship, love, reconciliation of professional and family duties, aesthetics and beauty, and the principles of child upbringing often correspond to the official norms of morality and conduct that were propagated in Soviet Lithuanian newspapers and magazines in 1945–1970”. Those women who were considered by Soviet authorities as reliable or, on the contrary, those who were “ostracised by the regime” were less affected by propaganda.
