Vytauto P. Bložės poezijos kaitos paradoksai

LTStraipsnyje lyginami du nesuderinami Vytauto P. Bložės kūrybos tarpsniai ir problemiškas jų santykis vėlesnėje kūryboje. Poezijos pokyčiai sovietmečiu matomi kaip alternatyvų socrealistinei estetikai kūrimas, analizuojamos jų konkrečios inovacijos, moderniosios estetikos ypatybės. Bložės poezija nuo monolitinio mieželaitiško Žmogaus pereina prie polimorfiško subjekto, nuo seklaus, monologiško, plakatiško kalbėjimo - prie polifonijos ir antitezės, nuo vientisos, logika grįstos politinės minties - prie fragmentiško pasąmonės, sapno punktyro. Bložė vienas iš pirmųjų lietuvių poezijoje bandė įkūnyti kai kurias psichoanalizės idėjas, jas originaliai jungdamas su Rytų dvasine patirtimi. Kaukės principas, realizuotas keliais balsais kalbančio, metamorfozes išgyvenančio lyrinio "aš" forma, turi biografinį pamatą.

ENThe paper compares two contradictory stages of Vytautas P. Bložė's poetry and their relation in his later works. The changes in his poetry during the Soviet time are considered as an attempt to create an alternative to the Soviet aesthetics; the paper deals with the author's specific literary innovations and traces the characteristics of modern aesthetics. Bložė's poetry moves from the monolithic Man of Eduardas Mieželaitis to a polymorphous subject, from shallow, poster-like speech to polyphony and antithesis, from logic-based political thoughts to fragmentary subconsciousness and dreams. Bložė was one of the first poets in the Lithuanian literature who tried to embody certain ideas of psychoanalysis and to originally link them to the spiritual experience of the East. The poetic principle of mask represented by a lyric subject, which is multi-voiced and goes through various metamorphoses, also has some biographical background.