P. Puskunigio, J. Garalevičiaus ir J. Jankausko kankliavimo mokyklos bei jų reikšmė akademinio kankliavimo pedagogikos raidai

LTXX a. pradžioje imtos gaminti modifikuotos kanklės. Dalis jų turėjo Vakarų Europos muzikos instrumentų (citros, smuiko ir kt.) bruožų. Vienas pagrindinių tradicinių kanklių transformacijos požymių buvo instrumento stygų skaičiaus didėjimas, kurį sąlygojo to meto lietuvių domėjimasis Europoje paplitusia muzika. Kanklių ir kankliavimo puoselėjimu rūpinosi pavieniai asmenys, kurių viena pagrindinių veiklos sričių neretai buvo pedagoginis darbas. Vienas pirmųjų kankliavimo metodikos kūrėjų buvo pedagogas Pranas Puskunigis (Vaitiekus; 1860-1946), paklojęs kankliavimo pedagogikos pamatus. Jis kanklių netobulino, puoselėjo suvalkietiško kankliavimo tradiciją ir bandė kanklių muzikos repertuarą papildyti profesionaliais (nors ir nedidelės apimties) kūrinėliais. Jonas Garalevičius (1871-1943) buvo kanklių ir kankliavimo modifikuotojas, savo sukonstruotų instrumentų sandarą, skambinimo būdus ir repertuarą aprašęs atskiruose instrumentams skirtuose vadovėliuose. Jis buvo pirmasis kanklių muzikos populiarintojas, pabandęs notuoti šiam instrumentui skirtą muziką. Jeronimas Jankauskas (1900-1945) kūrė ir gamino 6 rūšių modifikuotas citros pavyzdžio kankles. Savo kankles jis skirstė į aukštąsias (garsaeilis nuo mažosios iki ketvirtosios oktavos) ir žemąsias (garsaeilis nuo didžiosios iki pirmosios oktavos). Straipsnyje aptariamos kankliavimo modifikavimo, vykusio XX a. pirmojoje pusėje, prielaidos, apžvelgiama pirmųjų kankliavimo metodikos kūrėjų P. Puskunigio, J. Garalevičiaus ir J. Jankausko švietėjiška veikla bei apibendrinama jos reikšmė akademinio kankliavimo pedagogikai.

ENPresumptions of kanklės (national Lithuanian music instrument) and kanklės playing modification in the begining of 20th century, also P. Puskunigis, J. Garalevičius and J. Jankauskas schools of kanklės playing, their parallels and connections with school of academic kanklės playing are discussed. There are given some reasons why J. Garalevičius' and J. Jankauskas' kanklės and their playing techniques can't be eliminated from the evolution process of kanklės playing pedagogics.