Vytauto Kavolio akademinės laikysenos pamokos

LTPaulius Subačius straipsnyje „Vytauto Kavolio akademinės laikysenos“ pamokos kalba apie neišmoktas profesoriaus pamokas. Svarbiausias Kavolio keltas klausimas buvo laisvės klausimas. Šis klausimas aprėpė ir akademinę laisvę: anot Kavolio, visi, deja, tūnome šaltoje belangėje. Mat akademinė laisvė nėra vien laisvė pasirinkti tyrinėjimo sritį ir metodą. Tai ir laisvė skelbti darbus pasirinktuose leidiniuose, pasirinkta kalba, pasirinktu būdu ir stiliumi, atsižvelgiant tik į akademinės bendruomenės vidinius susitarimus, o ne į formalias apibrėžtis ir perskyras. Gal rasite Kavolio darbų, paskelbtų tuo metu prestižiniais laikytuose žurnaluose „Lituanistika“, „Literatūra“, „Problemos“, „Filosofija.Sociologija“? Ne, jam mielesnės buvo vis dar netinkamos habilituotis „Baltos lankos“ ir „Kultūros barai“. Ir kolegos A. Valantiejaus „Sociologija. Mintis ir veiksmas“, kuriai atidavė paskutinį straipsnį, tapo prestižinė tik po profesoriaus minties. Beje, jei profesoriaus paskutinių trejų metų prieš mirtį mokslinę produkciją mokslo biurokratai įvertintų pagal dabar galiojančius kriterijus, paaiškėtų, kad ji neatitinka minimalių docentui keliamų reikalavimų. Gal derėtų daryti išvadą, kad tie, kurių produkcija tuos reikalavimus atitinka, yra akademiškai produktyvesni už profesorių? Profesoriaus pilietinės laikysenos pamoka buvo asmeniškos regimos pozicijos pamoka netylėti, nenutylėti absurdo, nedalyvauti niekdirbystėje, nepaklusti niokojančiai sistemai. Ir prisiimti ilgalaikę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus.Reikšminiai žodžiai: Socialinė kritika; Tarpdiscipliniškumas; Social criticism; Interdisciplinarity.

ENIn Paulius Subačius’ article Lessons of Vytautas Kavolis’ Academic Attitude, he speaks about the lessons not learned from the professor. The main issue raised by Kavolis was the issue of freedom. This issue included also academic freedom: according to Kavolis, we all, unfortunately, were staying in a cold prison. Academic freedom is not just freedom to choose an area of research and method. It’s a freedom to publish the works in the chosen publications, in the chosen language, in the chosen way and style, taking into consideration only the internal agreements of academic society, and not the formal definitions and divisions. Perhaps you expect to find Kavolis’ works in magazines then considered as prestigious: Lituanistika, Literatūra, Problemos, Filosofija.Sociologija? No, he preferred the not suitable for habilitation Baltos Lankos and Kultūros Barai. And his colleague’s A. Valantiejus's Sociologija. Mintis ir Veiksmas, to which he gave his last article, became prestigious only after the professor's death. By the way, if the science bureaucrats had evaluated the professor’s scientific production he made during the three years before his death, based on the currently valid criteria, it would have turned out that it would not comply with the minimal requirements for a docent. Perhaps we should conclude that those whose production does correspond to the requirements are academically more productive than the professor? The lesson of the professor’s civic attitude was not to be silent about the absurd, not to participate in hostile actions, and not to give in to the destroying system. And to remember the long-term responsibility for personal words and actions.