Renovatio Imperii Romani: krikščioniškosios pasaulėžiūros dėmuo
LTŠiame straipsnyje bandoma nusakyti krikščioniškosios pasaulėžiūros vietą „renovatio imperii Romani“ koncepcijoje, o per tai – taikių misijų raišką. Tyrinėjant taikių ir karinių misijų raišką, autoriai, kurie bando pagrįsti Bažnyčios ekspansyvumo ar karingumo bruožus dar ankstyvųjų viduramžių epochoje, remiasi ne pačiomis misijomis ir jų pavyzdžiais, bet samprotauja apie šventojo karo prieš Bažnyčios priešus idėjos raidą, jos ištakų ieškodami evangelijose ar apskritai Šv. Rašte. Kiti konstatuoja vadinamojo teisingo karo transformaciją į šventąjį karą arba krikščionių karuose su nekrikštais normanais ar saracėnais įžvelgia Kryžiaus žygių prototipus. Tokiu būdu daromas įspūdis, jog ir misijos nebuvusios taikingos. Kitas svarbus niuansas, leidžiantis geriau suprasti taikių ir prievartinių misijų santykį, tai prievartos kaip veiksmo susiejimas su apostaze. Nenorima pastebėti, jog krikščionių pasaulio santykyje su pagonių pasauliu, jau vykstant Kryžiaus žygiams į Palestiną, Rytų Europoje buvo vykdomos taikios misijos, kurios dar buvo išlaikiusios oficialų Bažnyčios statusą ir taikių misijų teikiamus pranašumus naujakrikštams. Straipsnyje pabrėžiama, kad Otono III „renovatio imperii Romani“ kontekste buvo vykdomos ir propaguojamos taikiosios misijos. Tai lėmė ne tik tradicija ir ankstesnių misijų perimamumas, bet ir to meto krikščioniškoji pasaulėžiūra. Vienas svarbiausių tikslų buvo plėsti krikščionybę, o kartu ir krikščionių pasaulio ribas. Taip imperatoriaus valdžia absorbavo politines ir dvasines galias.Reikšminiai žodžiai: Baltai; Imperija; Istorija; Katalikiškos misijos; Krikščionybė; Kultūra; Otonas III; Pagonys; Pasaulėžiūra; Politinė kultūra; Renovatio Imperii Romani; Roma; Viduramžiai; Šv. Adalbertas; Šv. Brunonas Kverfurtietis; Attitude; Catholic missions; Christianity; Culture; Empire; History; Middle Ages; Otto III; Pagans; Political culture; Renovatio Imperii Romani; Rome; St Adalbert; St Bruno of Querfurt; The Balts.
ENThis article focuses on the place the Christian view of the world had in the concept Renovatio Imperii Romani and the peaceful missions expressed through it. While analysing the expression of peaceful and military missions, the authors, who attempt to ground the features of expansionism and militarism of the Church far back in the Medieval Ages, do not turn to the missions and examples thereof, but contemplate on the development of the holy war against the enemies of the Church seeking for its origins in evangels or in the Bible. Others claim it to be the transformation of the so-called “just war” into the holy war or see prototypes of the Crusades in Christian wars against Normans or Saracens. This forms an impression of those missions being not peaceful at all. Another important aspect enabling to better perceive the relationship between peaceful and forcible missions, is the link of the action with the apostasy. The observation that the relationship of the Christian world with the pagan world with the Crusades heading to Palestine already had peaceful missions in the Eastern Europe, which retained the official status of the Church and the advantages of these missions provided to newly Christianised nations. The author in the article notes that peaceful missions were implemented and promoted within the context of Renovatio Imperii Romani of Otto III. This was determined not only by the tradition and the continuity of the previous missions, but also by the then Christian view of the world. One of the major goals was to spread Christianity and together the boundaries of the Christian world. This way the emperor’s authority absorbed political and spiritual powers.
