Aestiorum gladii. Swords in the West Baltic Circle in the Roman Period

LTIki XIX a. 10-ojo dešimtmečio vidurio vakarų baltų kultūrų rate (Mozūrija, Sembos pusiasalis, Natangija ir Nadruva, kitaip tariant, buvusi Rytų Prūsija bei Suvalkijos dalis, esanti Šiaurės rytų Lenkijoje) tebuvo žinoma 10 romėniškojo laikotarpio kalavijų. Tik pusė jų buvo publikuoti pagrindžiant turima medžiaga (Mojtyny, Mrągowo apskritis, kapas 27, buv. Moythienen, Sensburgo apskritis; Grunajki, Gołdap apskritis, buv. Gruneyken, Darkehmen apskritis; Chrustal'noe, Zelenogradsko rajonas, kapas XXXIV, buv. Wiekau, Fischhauseno apskritis; Szwajcaria, Suvalkų apskritis, pilkapiai 2 ir 25) (1 pav.). Net prabėgus 12 metų nuo Marburgo konferencijos, skirtos romėniškojo laikotarpio romėnų ir barbarų ginkluotei, aptariamo regiono paminklų tyrinėjimuose nebuvo rasta nė vieno naujo kalavijo. Proveržis įvyko tuomet, kai archeologai galėjo laisvai prieiti ir naudotis buvusio "Prussia" muziejaus kolekcijomis ir archyvine medžiaga, rasta Berlyne ir Kaliningrade. Gerokai padidėjusi mokslinių šaltinių bazė suteikė informacijos apie kelis tūkstančius kapų kompleksų ir dešimtis tūkstančių radinių. Prasiplėtusi šaltinių bazė ir prasidėję tarptautiniai moksliniai tyrimai suteikė galimybę dar kartą peržiūrėti senųjų tyrinėjimų medžiagą ir seniau išsakytas tyrinėtojų nuomones. Pastaraisiais metais gauti nauji archyviniai duomenys pirmiausia leido surinkti visus įmanomus duomenis apie esamus radinius. Kalaviją, rastą Sibirskoje Polesko rajone (buv. Moritten, Labiau apskritis), tapo įmanoma priskirti M. Biborskio B/l tipui ir visą kompleksą datuoti B2a periodu. Dėl tos pačios priežasties kalaviją iš Koczek (Pisz apskritis, buv. Kotzeck, Johannisburgo apskritis) buvo galima priskirti D/2 tipui ir visą kompleksą datuoti vėlyvuoju B2 periodu.Rasti archyviniai duomenys buvo labai naudingi kalavijui iš Skomack Wielki (Elko apskritis, buv. Skomatzko, Lycko apskritis), Rytų Mozūrų regionas, priskirti VIII grupei pagal M. Biborskio klasifikaciją (2: 2-3 pav.). Tokie kalavijai pasirodo ankstyvuoju romėniškuoju laikotarpiu abipus Romos imperijos sienos, šis kalavijų tipas dažnai pasitaikydavo ir barbaricum platybėse. Kalavijas iš Skomack Wielki buvo rastas kartu su pentinų (Ginalski C/l tipas), būdingų Pšcvorsko kultūrai ir datuojamų Bl periodu, pora. Kalavijų sąrašą, sudarytą remiantis rasta archyvine medžiaga, baigia kalavijas iš Parusnoje, Zelenogradsko rajonas (buv. Gaffken, Fischhauseno apskritis) (2: 4 pav.). Rastas šio kalavijo piešinys ir aprašas leidžia jį priskirti V tipui ir datuoti B2 periodu. Rasta archyvinė medžiaga ir archeologiniai muziejų rinkiniai suteikia naujos informacijos apie jau žinomus radinius. Tačiau pabrėžtina, kad gerokai pasipildžiusi duomenų bazė romėniškojo laikotarpio kalavijų paplitimo ribų vakarų baltų kultūrų rate nepraplečia, išskyrus Šurpiluose (Szurpily) rasto vienašmenio kalavijo dalį (1: 10 pav.). Šis kalavijas žinomas iš Tadcuszo Żurowskio, kuris maždaug prieš 50 metų žvalgė Šurpilų apylinkėse, kolekcijos. Taigi romėniškuoju laikotarpiu vakarų baltų kultūrų rate kalavijai buvo naudojami retai, ir šio požiūrio rastieji archyvai ir muziejiniai rinkiniai iš esmės nepakeitė, nors gali būti, kad „Prussia" muziejaus rinkinyje dar yra pavienių neidentifikuotų šio laikotarpio kalavijų geležčių fragmentų. Todėl reikia svarstyti, kodėl Aestii kalavijus naudojo taip retai. Reikia pažymėti, kad vos ne visuose šio laikotarpio kapuose randama raiteliams būdingų dirbinių: pentinų ar kamanų dalių. Tai įgalina kelti prielaidą, kad vakarų baltų kultūrų rate kalavijai buvo specialus raitelio ginklas [...].

ENIn the mid-1990s the finds from the West Bait Circle, whose peoples could be identified as the "Aestii" of Tacitus, included only ten swords dating back to the Roman Period. Excavations conducted in the following years and the retrieved part of the Prussia Museum in Königsberg, as well as numerous other archive materials, have not significantly increased this number. Therefore, it must be assumed that the "Aestii" rarely used this weapon, regardless of its great appreciation by other barbarians. This might be presumed to have been related to the specific techniques of mounted combat, in which, apart from spears, axes and long battle-knives were used.