Penki šiuolaikinių Vidurio Rytų Europos istorikų žvilgsniai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę

LTAptartosios autorinės sintezės atskleidė diskusines interpretacines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos problemas, sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidurs kiekvienas, kuris ateityje ryšis imtis tokio darbo, parodė, kad naujų požiūrių paieškas dar ilgai „stabdys“ moderniųjų laikų tautiškumo samprata, skatinanti LDK istorijos interpretuotojus ieškoti ir surasti viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenėse šiuolaikiškai suvokiamo tautiškumo apraiškų. Autoriai, viena vertus, atskleidžia LDK „politinės tautos“ fenomeno esmę, kita vertus — stengiasi, pasitelkę visų pirma kalbos kriterijus, „pasidalyti“ daugiatautės „politinės tautos“ elitą. Šios, tiek rašančiųjų, tiek ir skaitančiųjų emocijas žadinančios paieškos suprantamos, kadangi moderniosios tautos stengiasi rasti arba susikurti savo praeitį ir jos didvyrius. Todėl tikėtina, kad dar ilgai bus rašomos tautinės daugiatautės, multikultūrės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos interpretacijos. Sintezės atveria interpretacijų ir vaisingų diskusijų erdvę. Nuo istorikų priklausys, kaip bus sugebėta suderinti etniškumo-tautiškumo tradicijas su LDK istoriniu paveldu bei istorinės tiesos paieškomis. Pirmasia, praeičiai derėtų palikti diskusiją, kuris iš XIX-XX a. istorikų ideologizuotų ir politizuotų pavadinimų geriau atitinka XIII-XVI ir XVI-XVIII a. (nuo 1569 m.) egzistavusių valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos – esmę, nes tai tik skatina naujai politizuoti ir nesusikalbėti, moderniųjų laikų tautiškumo sąvoką dirbtinai perkelti į viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus. Išsprendus šią tautines emocijas kurstančią problemą, tikėtina, lengviau bus įveikti ir kitus, sudėtingesnius dalykinius bei psichologinius barjerus.

ENThe discussed syntheses revealed controversial problems in the interpretation of the GDL as well as difficulties everyone attempting to write about it will inevitably encounter; showed that the concept of nationality of the modern time encouraging the analysts to search and find expressions of nationality in the societies of the Middle Ages and the early modern ages perceived in a modern way will long impede the search for new attitudes. On the one hand, the authors reveal the phenomenon of the “political nation” of the GDL, on the other hand, by applying linguistic criteria, they try to “divide” the elite of the multi-ethnical “political nation”. These searches that stir up emotions of both those who write and those who read are understandable, since the modern nations try to find or create their own past and their own heroes. Therefore, national interpretations of the history of the multicultural GDL are likely to be written for a long time to come. It will depend on historians how concepts of ethnicity/nationalism will be combined with the historical heritage and the search for the historical truth of the Grand Duchy of Lithuania. First of all, it is recommended to abandon the discussions on which of the names politicised by historians of the 19th–20th c. best corresponds to the essence of the states existing in the 13th–16th and 16th–17th (from 1569), i.e. the Grand Duchy of Lithuania and the Republic of the Two Nations. These discussions provoke further politicising and disagreement and transfer the modern concept of nationality into the early modern age. Having resolved this problem that stirs up national emotions, the historians of the Grand Duchy of Lithuania are likely to overcome other more complicated topical and psychological barriers easier.