Teksto autonomija ir autoriaus pėdsakai

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėTeksto autonomija ir autoriaus pėdsakai
Kita antraštėAutonomy of Text and Author's Traces
AutoriaiBaranova, Jūratė
LeidinyjeGimtasis žodis . 2005, Nr. 9, p. 10-17
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTAutoriai; Teksto autonomija; Naratorius; Skaitytojai; Tekstas; Esė
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnio autorė nagrinėja gyvo autoriaus ir jo parašyto teksto naratoriaus santykio problemas. Aptardama lietuvių eseistiką, autorė remiasi Rolando Rastausko, Herkaus Kunčiaus, Sigito Parulskio, Alfonso Andriuškevičiaus, Giedros Radvilavičiūtės tekstais. Straipsnyje telkiamasi ties personalinės eseistikos terminu. Personalinėje esė naratyvas praranda kryptį ir tikslą, pasakotojas, sutelkdamas visą dėmesį ties grakščia fraze ar įspūdžio aprašymu, neretai pamiršta esė pavadinimą ir temą. Personalinėje eseistikoje, autorės manymu, atstumas tarp pasakotojo „aš“ ir autoriaus „aš“ sumažėja iki minimumo. Autorė svarsto apie takoskyrą tarp eseistikos ir kitų literatūrinių žanrų – romano, novelės, tarp autoriaus ir naratoriaus. Kaip iliustracija autorės svarstymams pasitelkiami Herkaus Kunčiaus tekstų pavyzdžiai, turintys lietuviškojo postmodernizmo bruožų. Personalinė esė tarsi paneigia vieną iš pagrindinių postmodernizmo principų – „kultūrą ant kultūros“. Tai „patirtinis“ rašymas. Tačiau joks tekstas, anot autorės, nepanaikins distancijos tarp autoriaus ir naratoriaus – netgi tuo atveju, jei pats autorius siekia susitapatinimo. Pati rašydama atviru eseistiniu stiliumi, autorė pateikia ne tik Kunčiaus, Rastausko, Radvilavičiūtės ir kt. tekstų refleksijas, bet ir J. Derrida, U. Eco, M. Prousto, R. Bartheso, M. Foucault, G. Deleuzo bei kitų filosofų ir rašytojų minčių interpretacijas. Autorė teigia, jog personalinis eseistas sukuria tik numanomą meninės erdvės pasaulį, kuriame atpažįstame bet kam ir bet kada galinčią nutikti unikalią ir kartu bendrą patirtį.

ENThe author of the article analyses the relationship between a living author and a narrator of his text. Discussing Lithuanian essays, the author refers to texts written by Rolandas Rastauskas, Herkus Kunčius, Sigitas Parulskis, Alfonsas Andriuškevičius and Giedra Radvilavičiūtė. The article focuses on personal essay writing. Narration loses its direction and purpose in personal essays. Focusing on a beautiful phrase or description of impressions, the narrator often forgets the title and topic of an essay. In the author's opinion, the distance between the narrator's “I” and the author's “I” in personal essay writing shrinks to the minimum. The author considers differences between essays and other literary genres – romance and novel –, between the author and the narrator. For the purpose of illustration, the author uses examples from Herkus Kunčius’ texts, which have features of Lithuanian postmodernism. Personal essay denies one of the main principles of postmodernism, i.e. “culture on culture". This is writing "from experience". However, according to the author, there is no text that could eliminate the distance between the author and the narrator – even if the author seeks to identify himself or herself with the narrator. Writing in an open essayistic style, the author provides not only reflections by Kunčius, Rastauskas, and Radvilavičiūtė and other authors but also interpretations of ideas of J. Derrida, U. Eco, M. Proust, R. Barthes, M. Foucault, G. Deleuze and other philosophers and writers.

ISSN0235-7151
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/196
Atnaujinta2020-03-05 17:26:04
Metrika Peržiūros: 12    Atsisiuntimai: 6