Vaiko transformacijos išeivijos prozoje (Julius Kaupas, Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma)

LTStraipsnyje, remiantis Hawthorno moderniosios literatūros teorija, kultūrologiniais Kavolio darbais, Europos mentaliteto istorija ir psichologijos tyrimais siekiama išsiaiškinti, kaip transformavosi galvojimas apie vaiką lietuvių išeivių prozoje. Lyginami trys egzodo rašytojų kūriniai, sukurti XX a. 6-ajame dešimtmetyje: Juliaus Kaupo „Surūdijęs garlaivis Kauno prieplaukoj“; Antano Škėmos apysaka „Saulėtos dienos“ ir Algirdo Landsbergio „Žodžiai, gražieji žodžiai“. XX a. lietuvių išeivijos prozoje ryškūs vaikų vaizdavimo pokyčiai: nuo įprastų, tipiškų atitinkamo amžiaus vaikams (Kaupas) iki labai problemiškų (Landsbergio) ar neišsprendžiamų (Škėma) situacijų. Visų aptartų rašytojų kūriniuose išryškėja dėmesys vaiko psichikai, gilesniam psichologiškumui. Landsbergio, Škėmos kūriniuose vaikai vaizduojami itin sudėtingoje aplinkoje, jiems patikimas ne pagal amžių painus vidinio ieškojimo kelias, susidūrimas su nepagražinta tikrove. Škėmos apysakos vaikas pakylėtas iki metafizinių problemų – mirties, Dievo, meilės – svarstymo. Rašytojų kūryboje diferencijuojasi vaiko „galvojimo“ ir suaugusiųjų „galvojimo apie vaiką“ skirtumai. Konstatuojama, kad šeima / bendraamžiai / visuomenė nepajėgi vaikui padėti (Landsbergis) ar apsaugoti nuo pasaulio žiaurumų (Škėma). Atsakomybė perkeliama bręstančiam individui: jis privalo savarankiškai ieškoti tapatumo ir spręsti problemas. Daroma išvada, kad vaiko vaizdavimo išeivių literatūroje paradigma priklauso nuo rašytojo asmeninės patirties, vyraujančios individo, šeimos, visuomenės sampratos kultūroje, kiekvieno kūrėjo estetinių tikslų.

ENIn the present article, the contrastive method is used to compare works of three writers of the Lithuanian exodus literature of the 20th century: Julius Kaupas' short story Rusty Steamboat in Kaunas Quay (1955), Antanas Škėma's story Sunny Days (1952) and Algirdas Landsbergis' Words, the Beautiful Words (1956). These authors have become a 'tradition' of Lithuanian exodus culture, and therefore their works were read on the basis of cultural codes, according to cultural categories as provided in the History of European Mentality: individual, family, society. The writings of these authors have distinguished the differences in 'thinking' of a child and 'thinking' of adults about a child. The comparison of Kaupas', Landsbergis' and Škėma's writings shows that representation of children has changed: more attention is dedicated to the psyche of the child, and problems are more complicated. Landsbergis and Škėma show children in especially complicated environment, consigning to them a path of inner quests, which is too complex for their age, and unadorned encounter with brutal reality. Landsbergis' short story presents problems of alien language, culture and identity as encountered by little Lithuanians in exile. Protagonists of Kaupas' and Landsbergis' stories solve problems that are more specific to everyday life, while Škėma elevates the child up to the contemplation of metaphysical problems (death, God). The paradigm of child representation in exodus literature depends on the personal experience of authors, prevailing cultural understanding of the individual-family-society, and aesthetic aims of each author.