Senekos dramų herojų jausmų raiška ir poveikis žiūrovams
LTStraipsnyje, remiantis Oliverio Taplino įžvalgomis, siekiama apžvelgti Senekos tragedijų „Medėja“ ir „Tiestas“ herojų jausmus iš žiūrovų perspektyvos, dekonstruoti viršutinį verbalinį Senekos tragedijų sluoksnį, giliau suvokti po žodžiais slypintį personažų jausmų ir minčių pasaulį, ištirti, koks herojų jausmų tikslas ir emocinis poveikis žiūrovams. Seneka nenurodo savo tragedijų tikslo, tačiau diatribėse, panašiai kaip ir dramose, labai daug dėmesio skiria pykčio aistrai pavaizduoti. Veikale „Apie pyktį“ Seneka nusako savo kūrinio tikslą – paaiškinti, kaip reikėtų gydyti savo ir kitų pyktį. Senekai buvo būdinga blogais pavyzdžiais pamokyti, kaip nereiktų gyventi. Filosofas sukūrė daugiau tokių tragedijų, kuriose herojus nejaučia savo kaltės, pyksta ant savęs ir kitų, žudo, kelia baimę žiūrovams, negu tokių, kuriose herojus suvokia savo klaidą ir nusikaltimą, atgailauja, verčia žiūrovus užjausti, suteikia vilties tikėti žmogaus gerumu. „Tieste“ ir „Medėjoje“ Seneka daugiausia dėmesio skiria herojų pykčiui vaizduoti, atskleisdamas šį jausmą trimis etapais – taip, kaip savo filosofiniame veikale „Apie pyktį“. Tragedijos buvo parašytos vėliau nei traktatas, tačiau jose galima pastebėti tą patį bruožą – daugiausia dėmesio skiriama pykčio padariniams vaizduoti. Todėl tragedijos, kaip ir diatribės, turėjo tą patį – terapinį, didaktinį – tikslą. Poetas siekė, kad publika, pasibaisėjusi pykčio aistra, stengtųsi geriau pažinti save, susivaldytų nuo pasipiktinimų, kaltinimų, keršto, suprastų, jog žmonių santykiai turėtų būti grįsti ne pykčiu ir prievarta, o meile ir gailestingumu.
ENOn the basis of the works by Oliver Taplin, the article explores the feelings of the protagonists of Seneca’s tragedies Thyestes and Medea from the spectators’ perspective, attempts to deconstruct the upper verbal layer of Seneca’s tragedies, to perceive the world of the protagonists’ feelings and thoughts disguised with words, and to explore the aim of their feelings and the emotional impact they have on spectators. Seneca does not reveal the aim of his tragedies, however, like in his dramas, his diatribes devote a great deal of attention to the depiction of anger. In his piece On Anger, Seneca discloses that he aims to reveal the way anger should be managed. Seneca used negative examples in order to teach on the proper way of life. The philosopher created more tragedies where the protagonist does not comprehend his guilt, develops anger towards himself and others, kills, provokes the feeling of fear in the spectators than those tragedies where the protagonist comprehends his mistake and his crime, regrets having committed it, makes the spectators to compassionate, and provide hope for the good in man. In Thyestes and Medea, very much like in his philosophical piece On Anger, Seneca discloses the feeling of anger of the main characters in three stages. The tragedies were written later than the tractate, however, they have the same feature, i.e. they focus on the consequences of anger. Therefore, his tragedies, like diatribes, had similar therapeutic and didactic aim. The poet said that the spectators, frightened and appalled with the passion of anger, would try to know themselves better, sustain from the outrage, accusations, and revenge. They would understand that people’s relationships should be based on love and mercy rather than anger and violence.
