Virginios Woolf romanas "Džeikobo kambarys" (Jacob’s room 1922): charakterio kūrimo forma
LTŠiame darbe siekiama aptarti charakterio kūrimo formos genealogiją Virginios Woolf romane „Džeikobo kambarys“, remiantis Woolf estetinių filosofinių pažiūrų ir Bertrand’o Russello pažinimo teorijos teiginių perspektyvomis. Woolf romanų juodraščių paraštėse nesama jokių pastabų, kurios liudytų, kad autorė rėmėsi Russello loginio atomizmo filosofijos principais. Tik įrašai dienoraštyje patvirtina Woolf kūrybos tyrinėtojams žinomą dalyką, kad Woolf ir Russellas puikiai pažinojo vienas kitą, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, kartu kūrė Blūmsberio estetiką. Nors minėtas Russello pažinimo teorijos ir Woolf šiuolaikinės prozos estetikos santykis nėra aiškiai įžiūrimas, vis dėlto esama prielaidų, kurios leidžia tam tikra prasme šį santykį apibrėžti, laikant jį vienu esmingiausių analizuojant Woolf romanų formos ypatumus, ypač romano „Džeikobo kambarys“ formos stilistiką. Šiame straipsnyje atskleidžiama, kad Woolf kuria Džeikobo charakterio formą taip, kad, regis, ji atitinka Russello analizės tipus. Woolf skaido Džeikobo charakterį į atomus, t. y. subjektyvius romano veikėjų vertinimus, ir sykiu regresyvia seka grįžta ten, kur charakterio forma praranda visus savo dėmenis, tampa neapibrėžta, galiausiai – išnyksta Džeikobui mirus. Išgaudama savitą charakterio formą, Woolf papildo (modernistinio) romano formą. Woolf pasipriešina XX a. pradžios realizmo tradicijai, atsisakydama naudotis realistinio charakterio kūrimo instrumentarijumi.
ENThe present article seeks to discuss the genealogy of the form of the character of Virginia Woolf's novel "Jacob's Room". The arguments presented here suggest that there is an indirect relationship between Woolf's aesthetic and philosophical principles, as manifested in the novel "Jacob's Room", and Bertrand Russell's theory of knowledge. Since Woolf and Russell were members of Bloomsbury Group, they both shared the same intellectual space of the 20th century England and, among others, contributed to the formation of Bloomsbury aesthetics. The article goes on to suggest that although there is no direct evidence of Woolf integrating Russell's theory of knowledge into the formation of Jacob's character or/and the form of the novel's narrative, it is possible to distinguish several premises that open new reading vistas and help better understand and, therefore, appreciate Woolf's method of creating character.
