Charleso Martindale'io recepcijos teorija ir antikinė literatūra

LTStraipsnyje aptariamos Charleso Martindale’o, vieno žymiausių postmodernistinės literatūros teorijos kūrėjų, knygoje „Teksto išrišimas: romėnų poezija ir recepcinė interpretacija“ (Redeeming the text: Latin poetry and the hermeneutics of reception) pirmajame skyriuje pasiūlytos penkios idėjos, padėsiančios, anot autoriaus, „surasti tekste esanti autorių“ ir geriau suprasti antikinę literatūrą. Straipsnyje siekiama kuo tiksliau pristatyti antikinei literatūrai taikomą Martindale’io recepcijos teoriją. Aprašomuoju būdu, laikantis nuoseklumo aptariamos svarbiausios autoriaus idėjos: atsitiktinis ir nuolat papildomas skaitomo teksto prasmės suvokimas; nuolat (per)interpretuojami kontekstai; istorija – intersubjektyvūs pasakojimai apie praeitį; suabejojimas „radikaliąją“ kanonų kritika; dialogas su klasikos tekstais. Martindale’is siūlo antikinę literatūrą tyrinėti keičiant stebėjimo perspektyvą; tyrinėti reliatyvistiškai ir moderniai, tai yra taip, kad tyrinėjimo žinių pobūdis priklausytų nuo stebėtojo – skaitytojo perspektyvos. Martindale’is, kaip ir daugelis šiuolaikinės recepcijos teoretikų, literatūros tyrimuose siūlo ribotis konkrečiuoju istoriniu skaitytoju ir istorinės skaitymų kaitos aprašymais. Skirtingai nei Iseris, Jaussas ir Gadameris, jis postruktūralistiškai teigia, kad tekstas neturi fiksuotos prasmės. Skaitymas susijęs su nuolat kintančiu „horizontų susiliejimu“, kai kiekvienas naujas to paties teksto skaitymas tampa nauju „konkretizavimu“ ir skiriasi nuo bet kurio kito skaitymo būdo. Tai atveria ir naujas antikinės literatūros perskaitymo ir suvokimo galimybes.

ENThis article in the descriptive style introduces with adaptation of hermeneutics of reception to Latin poetry in Charles Martindale's book "Redeeming the text: Latin poetry and the hermeneutics of reception". The following five ideas of Martindale's reception theory are 1) a contingent and continuously supplemented understanding of the meaning of the text being read, 2) continuously (re)interpreted contexts, 3) history as inter subjective stories about the past, 4) doubting the radical canon criticism, and5) a dialogue with classical texts. Martindale argues that the text does not have any fixed meaning given by the author. On this stance, he does not agree with Jauss and Gadamer. Martindale compares interpretation of a literary work to performance of a piece of music: each new reading of the same text becomes a new "concretization" and differs from any other manner of reading. Martindale notes that when studying ancient literature we cannot approach the pure, non-interpreted facts. Different people interpret one and the same fact differently, depending on their values, experience, and interests. Martindale does not agree with Fish's theory of interpretative communities, arguing that only the critic himself hides behind the "implied reader" construction. He agrees with theories of dialogue of Bakhtin and Gadamer, with Derridean deconstruction. Martindale suggests understanding reading as an acquaintance and dialogue with the author of the text, which is influenced by the difference. Such a dialogue actualises the ancient literary work and enables passing it on to future generations.